Pareigūnai „inkubatoriais“ vadino pogrindinius civilinės metrikacijos skyrius, kuriuose iniciatyvūs sukčiai be didesnio vargo, bet už nemažus pinigus įregistruodavo fiktyvias iš Vidurinės Azijos respublikų atvykusių migrantų santuokas su rusėmis iš Rusijos kaimų.
Taip atsirasdavo ne naujos šeimos, o nauji rusai – iš pradžių su leidimu laikinai gyventi šalyje, skubos tvarka gautu pagal supaprastintą schemą, o vėliau ir su visaverte pilietybe ir Rusijos Federacijos pasu.
Po kurio laiko santuoka būdavo nutraukiama, buvęs vyras, tapęs rusu, įgydavo visišką laisvę, o buvusi žmona – galimybę vėl ištekėti.
Verslas buvo sureguliuotas solidžiai. Jaunikių buvo ieškoma tarp uždarbiauti atvykusių asmenų, kurie į Rusiją atkeliavo ne dirbti įprasto sezoninio vasaros darbo, bet turėdami tikslą įleisti šaknis Rusijoje, pradėti savo verslą, o tam reikia pilietybės.
Nuotakų vaidmeniui verbuotojai rasdavo vienišų merginų, auginančių vaikus, daugiausia iš priemiestinių kaimų, turinčių finansinių problemų. Už 40–50 tūkst. rublių (470–590 eurų) atlygį joms būdavo siūloma įforminti fiktyvią santuoką su nepažįstamuoju.
O kad valdžios institucijoms tai nesukeltų įtarimų, buvo suvaidinami spektakliai su padirbtais DNR tyrimais ir neva jau esamų vaikų tėvystės patvirtinimu.
Visa procedūra migrantui kainuodavo 250–300 tūkst. rublių (2960–3550 eurų).
Kaip rašo laikraštis „Nezavisimaja gazeta“, teisėsaugos institucijų atstovų teigimu, sukčiai kasmet atlikdavo mažiausiai tūkstantį tokių operacijų.
Bet jau anksčiau žiniasklaidoje pasirodė pranešimų apie atskleistą Čeliabinsko organizuoto nusikalstamumo grupuotę, kuri per fiktyvią santuokų registraciją Rusijoje spėjo legalizuoti daugiau nei 10 tūkst. migrantų.
