Preliminari kariuomenės išvada teigia, kad J.Voronkinas mirė apsinuodijęs etilenglikoliu, mėgindamas nusižudyti išgėrdamas hidraulinio skysčio.
Tai paaiškinimas, kurį J.Voronkino šeima kategoriškai atmeta. Jie sako, kad jis planavo baigti karinę tarnybą, o paskui su mergina persikelti į Maskvą.
„Jis jai skambindavo beveik kiekvieną dieną, – dienraščiui „Radio Free Europe“ pasakojo merginos mama, kuri prašė, kad būtų identifikuojama tik kaip Alina. – Pastaruoju metu jie bandė įtikinti jį pasirašyti karinę sutartį. Jis sakė neturįs noro to daryti – atlyginimas vos 40 000 rublių (487 eur.) ir „visi geria.“
J.Voronkinas paskutinį kartą merginai skambino rugsėjo 3 d., likus dienai iki incidento.
Ši tragedija tik dar labiau sumenkina Pečengos karinės bazės, kuri yra vos už 11 kilometrų nuo Rusijos sienos su Norvegija, reputaciją. Trys šauktiniai žuvo vos per kelias dienas 2020 m. vasarį. Oficialiai pranešta, kad vienas karys nusižudė, vienas mirė dėl nenustatytų „natūralių priežasčių“, o trečiasis buvo partrenktas karinės transporto priemonės, kurią vairavo neblaivus pareigūnas. Mažiau nei po mėnesio penki kariškiai buvo sužeisti per sprogimą per gyvos ugnies pratybas.
2014 m. 19 metų šauktinis Anatolijus Noskovas buvo rastas negyvas šalia tariamo savižudybės rašto, kuriame jis prašė savo šeimos nieko nekaltinti dėl jo mirties. Jo šeima, suabejojusi oficialia ataskaita, pasirūpino rašysenos analize, kurios metu buvo nustatyta, kad raštelį laikinai einančio skyriaus vado pavaduotojo įsakymu parašė kitas šauktinis. Pareigūnas išsisuko su papeikimu.
Spalio 1 d. Federalinė saugumo tarnyba (FSB) paskelbė ilgą sąrašą plačių temų, dėl kurių tyrinėjimo ar rašymo žmonės ar organizacijos gali būti pavadintos „užsienio agentais“. Į sąrašą įtrauktas nusikaltimų kariuomenėje tyrimas ir „informacija apie įstatymų laikymąsi bei moralinį-psichologinį klimatą ginkluotosiose pajėgose.“ Taigi kalbėti šiomis temomis tapo dar sudėtingiau.
Po kelių dienų garsi nevyriausybinė organizacija „Sankt Peterburgo kareivių motinos“ paskelbė nutraukianti savo veiklą ginti šauktinius dėl FSB sąrašo nustatytų „rimtų apribojimų“
Remiantis oficialia J.Voronkino bylos versija, šauktinis rugsėjo 4-osios rytą įėjo į savo padalinio pareigūnų patalpas ir po vienu gultu esančioje dėžėje rado plastikinį butelį, kuriame kažkada buvo mineralinio vandens, bet buvo pripildytas hidraulinis skystis POZh-70. Tai antifrizas ir antikorozinė medžiaga, naudojama karinių transporto priemonių stabdžių sistemose.
Apie 9 val. 30 min, vietos laiku J.Voronkinas „paėmė nurodytą butelį ir išgėrė vieną jo gurkšnį, o po to grąžino jį į ankstesnę vietą“, – dokumente dėl kaltinimo „nerūpestingumu“ rašė Tyrimų komitetas.
„Nieko neįprasto“
Tyrimo komiteto dokumente nepaaiškinama, kaip ši informacija buvo nustatyta. Šauktinio motina Veronika Voronkina teigė, kad tariamo įvykio liudininkų nėra, o sūnaus pirštų atspaudų ant butelio nerasta.
Gynybos ministerijos Teismų ir kriminalinės analizės centras, išanalizavęs butelio turinį ir parengęs ataskaitą, rašė, kad vienas iš J.Voronkino kolegų šauktinių pasakojo: „Jis susitiko su Voronkinu karininkų patalpose ir J.Voronkinas jam pasakė, kad išgėrė kažko, turinčio alkoholio. Pagal tą patį pranešimą padalinio pareigūnas sakė negalintis atmesti galimybės, kad J.Voronkinas butelį aptiko valydamas patalpas.
Praėjus kelioms valandoms po tariamo POZh-70 nurijimo, J.Voronkinas ir kiti kariai buvo išsiųsti sunkvežimiu, kad gautų antrąją vakcinaciją nuo koronaviruso. Nei su juo buvę kariai, nei skiepus prižiūrėję gydytojai nepastebėjo nieko neįprasto. Gavęs skiepą, J.Voronkinas grįžo į savo padalinį ir po poros valandų pradėjo jausti galvos svaigimą ir silpnumą. Jis kelis kartus vėmė.
Rugsėjo 4 d. popiet J.Voronkinas buvo paguldytas į Pečengos ligoninę. Remiantis ligoninės pranešimu, jis papasakojo gydytojams apie savo skiepą ir apie tai, kaip pradėjo blogai jaustis. Jis neužsiminė apie POZh-70 ar kitų medžiagų gėrimą. Jis buvo sąmoningas ir paprašė pasikalbėti su mama.
„Kaip tie nuodai atsidūrė jo kūne? – klausė jaunuolio mama, dirbanti slaugytoja Murmansko ligoninėje. – Kodėl jis vėmė? Jis niekuo nesiskundė. Jie paklausė jo, ką jis valgė ir gerė. Sakė, nieko neįprasto.
Ankstų rugsėjo 5 d. rytą Voronkinas buvo perkeltas į Severomorsko karo ligoninę, jam pasidarė sunku kvėpuoti, jaunuolis pradėjo springti vėmalais. Jo motina buvo informuota apie jo būklętik vėliau.
V.Voronkina sakė, kad Severomorsko medicinos personalas buvo „labai geras“, tačiau ji manė, kad sūnui gulint Pečengos ligoninėje buvo prarastas „vertingas laikas“.
„Ar jie tik žiūrėjo, kaip jis miršta? – klausė ji. – Žiūrėti, kaip jį ištinka koma? ... Ar negalėjo tinkamai jam padėti, kad jis nespringtų vėmalais? Jis ne kartą prašė paskambinti man, bet nė vienas iš tų niekšų to nepadarė. Bazės vadas man paskambino tik kitos dienos rytą 9 val. ir pasakė, kad mano sūnus yra intensyviosios terapijos skyriuje.“
„Gyvas lavonas“
Toksikologas, Hanoveryje dėstantis profesorius Michailas Kutušovas, kad J.Voronkino ligą galėjo sukelti POZh-70 skysčio ir reakcijos į COVID-19 vakciną derinys.
„Tam tikras procentas žmonių po COVID-19 vakcinos karščiuoja ir vemia, – aiškino M.Kutušovas. – Mano nuomone, neįmanoma apsinuodyti vienu nurijusiu etilenglikoliu, bet reikia žinoti tikslią POZh-70 sudėtį. Jo pagrindas yra etilenglikolis, bet kas dar pridedama? Ar yra kokių nors karinių priedų, sunku pasakyti.“
Severomorsko gydytojai mėnesį kovojo, kad išgelbėtų Voronkiną, bet niekas nepadėjo.
„Per mėnesį mano gražuolis jaunasis Jegoras virto gyvu lavonu“, – socialinėje žiniasklaidoje V.Voronkina.
Anot V.Voronkinos, nuo pat pradžių pareigūnai buvo linkę jos sūnaus mirtį priskirti „savižudybei“.
„Tyrėjai man paskambino ir paklausė, ar nemanau, kad tai savižudybė, – prisiminė ji. – Ne. Tai nebuvo savižudybė. Jis turėjo planų, jo laukė mergina. Jis buvo grupės narys. Po poros metų jis planavo persikelti į Maskvą.“
Motina tikino, kad jos sūnaus mergina taip pat atmeta mintį apie savižudybę, sakydama, kad rugsėjo 3 dieną pora vėl aptarė savo planus persikelti į Maskvą ir spaudimą pasirašyti sutartį dėl tolesnės karinės tarnybos.
Nekomercinės šauktinius ir jų šeimas remiančios organizacijos „Motinos teisės“ pirmininkė Veronika Marčenko „Radio Free Europe“ pasakojo, kad savižudybė dažnai yra „patogiausias“ tokių įvykių paaiškinimas kariuomenei.
„Žinoma, jie mažai galvoja apie vargšų tėvų jausmus, – sakė ji. – Mūsų nuomone, kuo uždaresnė kariuomenė kaip struktūra, tuo didesnė pagunda tokius atvejus nuslėpti ir bus sunkiau nustatyti tikrąsias karių mirties priežastis.“
„Bet kurio kario mirtis turėtų būti tragedija ne tik jo šeimai, bet ir visai mūsų visuomenei“, – pridūrė aktyvistė.
Parengta pagal „Radio Free Europe“ inf.
