„Nėra nusikaltimo sudėties“, – tokį teismo sprendimą išgirdo Aleksandras Zobenkovas, nors prokuroras reikalavo 30-metį ugniagesių stoties sargą, kuris gindamas savo žmoną ir dukterį nužudė tris žmones, įkalinti 18 metų griežtojo režimo kolonijoje.
Maskvoje Aukščiausiasis teismas panaikino trijų žemesnės instancijos teismų nuosprendžius ir visiškai išteisino moterį, kuri peiliu į krūtinę nudūrė ją smaugusį neblaivų savo vyrą.
Rusijoje tai labai neįprasta: išteisinamieji nuosprendžiai šalyje sudaro vos 0,34 proc. visų bylų.
Netikėtas konfliktas
Triguba žmogžudystė besiginant įvyko pernai gegužę Michailovskojės kaime Tverės srityje, namo šeimininkės Marinos – A.Zobenkovo žmonos ir jųdviejų 4-metės dukters motinos – gimimo dieną.
Atvyko svečiai – dvi sutuoktinių poros: viena su 3 metų sūnumi, kita – su šunimi. Mažyliai šokinėjo ant batuto, suaugusieji juos prižiūrėjo, šuo lakstė aplinkui – visiems buvo smagu. O netoliese Zobenkovų kaimynė pensininkė Svetlana Fediajeva pievoje ganė savo ožkas.
Šventė baigėsi, kai šunelis prasmuko pro galinius vartelius ir aplojo ožkas. Tai labai nepatiko S.Fediajevai.
„Kodėl jūs ant mano ožkų siundote šunį? – ėmė šaukti moteris – Manote, neturiu, kas mane užstotų?“
Ir tie žmonės pasirodė praėjus porai valandų. Tuo metu statybos darbams gretimame rajone vadovavęs pensininkės sūnus Vasilijus Petrovas, kuriam motina pasiskundė paskambinusi, matyt, jau neblaivus, pasodino prie vairo savo nėščią mylimąją. Kartu pasiėmė apsaugininkus – statyboje dirbusius dagestaniečius Gadžį Turačmagomedovą ir Islamą Omarovą, taip pat savo draugą Miroslavą Ordynskį.
Pakeliui į santykių aiškinimąsi užtarėjai, panašu, dar pavartojo alkoholio (vėliau ekspertizė nustatys, kad V.Petrovas ir jo bičiulis buvo labai girti). Vos privažiavę Zobenkovų namus atvykėliai pradėjo baisų susidorojimą.
„Tuo momentu ant rankų laikiau dukterį, – teisme pasakojo A.Zobenkovas. – Jie įsiveržė į mūsų kiemą ir ėmė visus iš eilės mušti. Aš išvis nesupratau, kas tie žmonės, juos mačiau pirmą kartą gyvenime.“
„Atėjo dėdės ir ėmė lazdomis mušti mamą ir tėtį. Aš pasislėpiau už pirties. Vienas dėdė trankė tėčiui per galvą. Manęs nemušė, nes aš gerai pasislėpiau, o mamai daužė per kelius. Bijojau, kad mane suras“, – psichologams paskui kalbėjo 4-metė mergaitė – Zobenkovų svečių Jekaterinos ir Michailo dukra.
„Mano akimis, viskas atrodė taip, tarsi mus tiesiog norėtų užmušti, – davė parodymus A.Zobenkovas – Michailas – vienas iš svečių – jau gulėjo visas kruvinas. Buvau įsitikinęs, kad jis užmuštas, nes išvis nejudėjo, o jį toliau daužė. Supratau, kad likau vienas prieš keturis vyrus, kurie jau užmušė mano draugą ir nežinia, kas bus kitas. Regis, kad jiems nebuvo skirtumo, ką trankyti, – moteris, vaikus ar vyrus. Tada čiupau peilį, kuriuo pjaustėme daržoves, – maniau, jie išsigąs.“
Vėliau tyrėjai nustatė, kad užpuolimas truko vos 3 minutes, bet to pakako trims mirtims. Pabėgo tik I.Omarovas.
M.Ordynskis mirė prie vartų, o pagrindinis pensininkės „užtarėjas“ V.Petrovas ir G.Turačmagomedovas įstengė sėsti į automobilį, tačiau netoli nuvažiavę mirė nuo sužalojimų.
Sulaukė išteisinimo
A.Zobenkovas pats iškvietė medikus ir policiją, pareigūnams prisipažino, ką padaręs.
Oficialus tardytojų raštas atrodė taip: „Tarp vietos gyventojų ir 1981 m., 1986 m. bei 1990 m. gimusių vyrų dėl asmeninės nesantaikos kilo konfliktas, kurio metu abi pusės viena kitai padarė kūno sužalojimų. Paskui 30-metis vyras, apsiginklavęs peiliu, priešams padarė durtinių-pjautinių žaizdų gyvybiškai svarbių organų srityje. Nukentėjusieji mirė įvykio vietoje.“
Nesuprantama, iš kur atsirado „asmeninė nesantaika“, nes A.Zobenkovas nepažinojo nė vieno atvykėlio. Tyrėjai atmetė prašymus iškelti bylą užpuolikams, nors ekspertai nustatė, kad svečias M.Vasiljevas patyrė sužalojimus net keturiolikoje kūno vietų.
„Aš irgi buvau sužalotas, nors kiek mažiau, – kalbėjo A.Zobenkovas. – Bet mūsų prašymų kelti jiems bylas tyrėjai nepriėmė. Iki šiol užpuolikų veiksmai nesulaukė teisinio įvertinimo. O juk jie subūrė gaują ir įsiveržė į svetimus namus.“
Michailovskojės kaimo gyventojai mūru stojo už A.Zobenkovą: rašė į daugybę instancijų, net sukūrė specialią svetainę internete.
Teismo procesas truko iki šių metų rugsėjo. Pagrindinis tardymo argumentas A.Zobenkovo kaltei įrodyti: „Jis, jo šeima ir draugai galėjo pasitraukti iš įvykio vietos ir neleisti įvykti tam, kas įvyko, bet taip nepasielgė.“
Ir teismų praktika nebuvo palanki kaltinamajam – Rusijoje savigyna dažniausiai traktuojama kaip nužudymas. Pavyzdžiui, Maskvoje taksistas mėgino išprievartauti keleivę, ši jam dūrė rašikliu ir pataikė į arteriją – smurtautojas mirė netekęs kraujo, o moteris buvo nuteista kalėti. Panašių istorijų daug.
Tardamas teisme paskutinį žodį A.Zobenkovas sakė: „Raminau save, kad svarbiausia – mano šeimoje visi liko gyvi. Aš gyniau savo namus ir nieko nenorėjau nužudyti.“
Galiausiai rugsėjo 21-ąją vyras išgirdo išteisinamąjį nuosprendį.
Gyvybė – neįkainojama
O praėjus dar trims dienoms Rusijos aukščiausiasis teismas Maskvoje išteisino moterį, virtuviniu peiliu nudūrusią ją dusinusį savo sutuoktinį.
Galutiniame nuosprendyje pabrėžta: „Savo gyvybę galima ginti visais būdais. Teisę gintis suteikia ne tik pats užpuolimas, bet ir smurto, keliančio pavojų gyvybei, grėsmė.“
Aukščiausiojo teismo teigimu, svarbu, kad tardytojai, prokurorai, teisėjai „persismelktų idėja, jog žmogaus gyvybė neįkainojama, todėl ją ginant geriau pasikarščiuoti ir išgyventi, nei būti nuolankiam ir mirti“.
Tokiais atvejais Maskvos advokatai turi posakį: „Geriau 12 negu 6.“ Turima galvoje, kad verčiau būti teisiamam 12 prisiekusiųjų, nei kad 6 draugai neštų tavo karstą.
