Kinams būdinga neskubėti, jie nesistengia pernelyg kelti triukšmo, bet siekia tikslo nuosekliai.
Galima spėti, kad Pekino spaudimas Vilniui neatslūgs, ir turės nutekėti daug vandens, kol pavyks atkurti buvusių santykių lygį, nebent Lietuva nusileistų ir atšauktų savo sprendimą atidaryti atstovybę Taivano – šios oficialiai nepripažįstamos valstybės – vardu.
Bet Lietuva neturi teisės taip žemintis, nes prarastų ir kitų šalių pagarbą, ir savigarbą.
Kinijai atšaukus ambasadorių iš Vilniaus ir primygtinai pasiūlius Lietuvai susigrąžinti savąjį buvo pasiųstas labai griežtas, retai taikomas diplomatinio protesto signalas.
Tolesnis žingsnis būtų jau diplomatinių santykių nutraukimas.
Nesunku paaiškinti, kodėl Kinija taip užsirūstino ant Lietuvos. Taivano atstovybių ES yra ne viena, bet visos jos veikia sostinės Taibėjaus pavadinimu, o Vilniuje atvers duris šalies vardu pavadinta įstaiga. Pekinui tai raudonosios linijos peržengimas, nes taip lyg ir pripažįstamas šios salos savarankiškumas ir pažeidžiamas vienos Kinijos principas.
Šis konfliktas atidžiai stebimas pasaulyje. Užsienio ekspertai teigia, kad kinams daug lengviau bausti mažą Lietuvą negu kokią nors didžiulę galingą valstybę, todėl jie pasistengs šiuo pavyzdžiu atgrasyti kitas šalis nuo panašaus žingsnio. Kinai mėgsta vadovautis posakiu, kad reikia nužudyti viščiuką norint išgąsdinti beždžionę.
Kita vertus, mažai Lietuvai gal kiek ir lengviau atlaikyti Kinijos spaudimą nei, pavyzdžiui, labai plačius verslo santykius su ja palaikančioms Vokietijai ir Prancūzijai ar daug kinų investicijų įsileidusioms Graikijai ir Vengrijai.
Lietuvos eksportas į Kiniją sudarė apie 300 mln. eurų – maždaug dvidešimta pagal svarbą rinka. Kinų investicijos Lietuvoje skaičiuojamos vos keliais milijonais eurų, tad lietuviai investavę jų šalyje bene dešimteriopai daugiau.
Žinoma, skaudesnis smūgis būtų visiškas Kinijos importo, kurio vertė siekia 1,3 mlrd. eurų, suvaržymas. Jau girdėti Lietuvos verslininkų skundų, kad jie nukentės dėl to gerokai daugiau, negu parodo Lietuvos banko skaičiavimai – juk gali sutrikti ne viena mūsų gamybos grandinė.
Natūralu, kad valdžiai priekaištaujama, kam ji tūpsniu Taivanui sugadino santykius su Lietuvai daug svarbesne Kinija ir rimtai pakenkė šalies verslui. Galima abejoti, ar vertėjo žengti tokį žingsnį, kokiam ES iki šiol dar niekas nesiryžo. Tokiai nuomonei yra rimtų argumentų.
Bet ir Lietuvos valdžia turi savų argumentų tokiam žingsniui, kuris, ypač JAV, sulaukė dėmesio ir pritarimo.
Antai užsienio reikalų viceministras, Taivano lobistas Lietuvoje M.Adomėnas pareiškė, kad liberalios demokratijos ateitis Taivane mums svarbesnė nei ekonominiai ir politiniai santykiai su Kinija. Tai skamba labai išdidžiai, bet gali būti laikoma ir perdėtu susireikšminimu, savo vietos pasaulyje nesuvokimu.
Vis dėlto Lietuvos diplomatijos vadovai prasitarė, kad vertybinę laikyseną derina su pragmatizmu, ir neslėpė, jog tikisi pritraukti daugiau mūsų valstybės egzistavimui svarbaus JAV dėmesio.
Vadinasi, paremdamas Taivaną Vilnius dairėsi į Vašingtoną.
Jei Lietuva mainais už Taivano atstovybės atidarymą tikisi iš JAV sulaukti daugiau dėmesio mūsų šalies saugumui nuo grėsmės iš Rusijos, toks sprendimas dvelktų labiau politiniu išskaičiavimu nei ištikimybe demokratijos principams ir idealizmu. Bet ar nebuvo apsirikta skaičiuojant?
Juk norint sparčiau plėtoti ekonominius ryšius su Taivanu buvo galima sekti kai kurių kitų ES šalių pavyzdžiu ir atidaryti atstovybę Taibėjaus pavadinimu.
Kinijai tai irgi nepatiktų, bet iki ambasadorių atšaukimo ir prekybos ryšių stabdymo nebūtų buvę prieita.
Aišku, Kinijai vis labiau demonstruojant savo geopolitines ambicijas Taivanas susiduria su augančiais pavojais. Jam reikia tarptautinio solidarumo ir pagalbos, bet Lietuvai pagal jėgas grynai simbolinis vaidmuo, o realiai Kinijos karinę grėsmę gali atsverti tik JAV.
Lietuvos diplomatijos vadovai teigia, kad mūsų šalis savo mažumą gali kompensuoti aktyvumu ir esą taip tampame svarbesniais užsienio politikos žaidėjais. Tokių ambicijų gal ir neverta visiškai paneigti, bet diplomatinis aktyvumas vis dėlto turėtų būti gerai apgalvotas, numatytos visos rizikos.
Sprendimas dėl Taivano atstovybės bent jau viešojoje erdvėje nebuvo aptartas, prasprūdo net ir nepasitenkinimo gaidų iš Prezidentūros, o tokie nesutarimai tarp šalies valdžios grandžių būtų ypač pavojingi – mat Kinija atidžiai stebi, kas pas mus vyksta.
JAV su Jungtine Karalyste ir Australija įkūrė akivaizdžiai prieš Kiniją nukreiptą saugumo aljansą AUKUS ir tai sukėlė didžiulį ES, kuri nebuvo informuota apie šią iniciatyvą, nerimą, kad amerikiečiai nusigręžia nuo Europos reikalų.
Vašingtonas stengiasi ir seną Kinijos priešininkę Indiją, taip pat Vietnamą labiau įtraukti į antikinišką sąjungą.
Kai prasideda tokio masto geopolitinis susirėmimas, nei Vašingtonui, nei Pekinui Lietuva, ko gero, nelabai rūpės, nors kinai nuoskaudų ir nepamiršta.
