Pasak J. Meutheno, po „neįtikėtinai sudėtingų“, bet ir jį „praturtinusių“ šešerių su puse metų, jis „nebepaneš [partijos] federalinio atstovo vaidmens“.
2013 metais įsikūrusi AfD pirmą kartą į Vokietijos parlamentą pateko 2017 metais, tačiau praėjusio mėnesio pabaigoje vykusiuose rinkimuose jos pozicijos susilpnėjo.
Nors visuomenės apklausos rodė, kad dviejose buvusiose Rytų Vokietijos žemėse AfD pagal populiarumą pirmauja, šiemet rinkimuose partija visoje šalyje surinko 10 proc. balsų – dviem procentiniais punktais mažiau nei anksčiau.
J. Meuthenas, Europos Parlamento narys nuo 2017 metų, pažadėjo tęsti savo „politinį darbą“ prieš „įsitvirtinusių partijų nustatytą kursą Vokietijoje ir Briuselyje“.
J. Meuthenas, garsėjęs kaip vienas nuosaikesnių partijos lyderių, sulaukdavo kritikos iš radikalesnių AfD narių.
Per partijos suvažiavimą balandžio mėnesį grupė delegatų pabandė nušalinti jį nuo partijos lyderių.
2020 metais J. Meuthenas siekė išardyti radikaliąją partijos grupę, vadinamąjį „Sparną“, atsikratydamas vieno jos lyderių Andreaso Kalbitzo.
Prieš islamą pasisakanti kraštutinių dešiniųjų partija AfD dažnai sulaukdavo prieštaringų vertinimų dėl savo raginimų Vokietijai liautis atgailauti už Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus.
Antiislamiška, ultradešinioji AfD dažnai išprovokuodavo kontroversijų savo raginimais Vokietijai liautis atgailavus už Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus. Įtakingas partijos veikėjas Alexanderas Gaulandas (Aleksandras Gaulandas) nacių valdymo laikotarpį yra pavadinęs „paukščio išmatų dėmele“ Vokietijos istorijoje.
