Bene svarbiausias jų rezultatas – iki šiol net keletą kadencijų valdžiusių krikščionių demokratų pralaimėjimas. Ši partija pasirodė prasčiausiai nuo pokario laikų, surinkusi tik 24,1 proc. rinkėjų balsų ir likusi antrojoje vietoje.
Socialdemokratai nuraškė pirmąją vietą, bet per plauką. Jie laimėjo 25,7 proc. rinkėjų simpatijų. Vis dėlto tai lemtingas pranašumas, dar labiau išryškinantis buvusių jų partnerių valdančiojoje koalicijoje nesėkmę. Svarbiausia to priežastis – krikščionių demokratų lyderė, viena įtakingiausių Europos veikėjų kanclerė A.Merkel traukiasi į pensiją.
Išlepusi ir suglebusi nuo ilgo buvimo valdžioje partija nesugebėjo surasti bent potencialiai sėkmingos pamainos „mamytei Angelai“. Jos įpėdiniu pasirinktas A.Laschetas taip ir liko pilku didžiosios pirmtakės šešėliu.
Tai atspindi politinės lyderystės krizę, kuri kamuoja ne vien Vokietijos partijų sistemą.
Kas bus su lyderiais ir visoje ES? Ar bet kuris naujas kancleris ar kanclerė sugebės išlaikyti Vokietiją dominuojančios ES valstybės pozicijose?
Šis vokiečių krikščionių demokratų nuosmukis ir lyderystės vakuumas atvėrė naujų galimybių langą būtent socialdemokratams.
Jų kandidatas į kanclerio postą O.Scholzas pasirodė daug ryškiau, ir tai tapo viena pagrindinių gana staigaus socialdemokratų šuolio iš reitingų duobės priežasčių.
Bet krizės ištiktų krikščionių demokratų greičiausiai laukia dar didesnis smūgis – jie apskirtai gali likti už valdžios borto.
Porinkiminiame horizonte, kaip įprasta Vokietijoje, ryškėja daugelis galimų valdančiosios koalicijos kontūrų, o jos formavimas visada užtrunka kelis mėnesius.
Tačiau jau dabar realiausiu koalicijos variantu laikoma socialdemokratų ir trečiojoje bei ketvirtojoje vietose likusių žaliųjų ir liberalių laisvųjų demokratų sąjunga. Pastarosioms partijoms, jau suskubusiomis sudaryti tandemą, labiau priimtinas partneris yra didesnės valdžios išalkę, todėl nuolaidesni socialdemokratai.
Žinoma, socialdemokratai ir krikščionys demokratai galėtų vėl mėginti formuoti vadinamąją didžiąją koaliciją.
Bet tokiai perspektyvai jau dabar kyla stiprus pasipriešinimas rinkimų laimėtojų gretose.
Nepaisant šių politinių šachmatų partijos niuansų, dabar svarbesnis bendras vaizdas. Vokietija vėl demonstruoja, kad dar neseniai Europos politinę padangę drebinusios apokaliptinės pranašystės apie tradicinių partijų ir jomis paremtos demokratijos mirtį gerokai per ankstyvos.
Balsavimas, ypač žvelgiant, pavyzdžiui, iš Lietuvos perspektyvos, buvo labai aktyvus – dalyvavo kone 77 proc. rinkėjų.
Tačiau visą žaidimą 735 vietų parlamente ir didžiojoje politikoje toliau visiškai diktuoja vadinamosios sisteminės partijos. Tiesa, tradicinio dviejų partijų dominavimo laikas, regis, baigiasi į viršų kopiant žaliesiems ir liberalams.
Užtat viršūnėje svajoję atsidurti kraštutiniai dešinieji – „Alternatyva Vokietijai“ – netgi smuktelėjo 2 procentais, palyginti su praėjusiais rinkimais, ir prarado Bundestage 11 vietų. Nujodžius juos iškėlusį arkliuką – imigraciją, nepadėjo net pasipriešinimo pandemijos karantinui ir vakcinacijai vėliava.
Dar didesnį nuosmukį patyrė kraštutiniai kairieji „Die Linke“.
Abiejų šių politinių jėgų, nors ir likusių parlamente, nesėkmė nemaloni ir Rusijai. Abi jos yra Maskvos režimo garbintojos ir sąjungininkės.
Bet nemaloniausia Kremliui būtų, jei žalieji ne tik patektų į valdžią, bet ir joje užimtų įtakingas pozicijas, tarkime, užsienio reikalų ministro postą.
Būtent žalieji dabar yra griežčiausi Rusijos ir kitų autoritarinių režimų priešininkai, raginantys jų atžvilgių imtis kuo kietesnės politikos, taip pat ir sankcijų.
Vis dėlto net žaliesiems gavus užsienio reikalų ministro portfelį Vokietijos užsienio politika vargu ar smarkiai keistųsi ir Rytų, ir visomis kitomis kryptimis.
Tradicinį pragmatiškumą, centrizmą ir nuosaikumą lemtų ne tik tai, kad pagrindines sąlygas diktuotų socialdemokratai, bet ir tai, jog šios tendencijos yra visos Vokietijos politikos giluminė tradicija, savotiškas genetinis kodas.
Be to, užsienio politika buvo toli gražu ne pagrindinė tema šiuose rinkimuose, kuriuose dominavo vidaus klausimai ir problemos.
Net kandidatų į kanclerius pagrindiniuose debatuose, kurie buvo skirti užsienio politikai, apie Rusiją ar Vidurio ir Rytų Europą beveik visai nebuvo kalbama.
Lietuvą ir kitas mūsų regiono šalis labiausiai turėtų džiuginti tai, kad visi pagrindiniai kandidatai į kanclerius ir lyderiai sutarė dėl vieno – ES geopolitinis vaidmuo, kaip ir Vokietijos aktyvumas Bendrijoje, turėtų tik didėti.
Taip pat buvo pabrėžiama, kad tai turėtų vykti ne „prieš Ameriką“ ir ne transatlantinės Vakarų ašies sąskaita, nors JAV traukimasis visais frontais – esą akivaizdi globalinė tendencija.
Bet kokiu atveju visi pabrėžė, kad ES stiprybė ir integralumas – gyvybinis Vokietijos interesas. Lieka tikėtis, kad tai bus ne vien žodžiai.
