Rinkėjams persigalvojus Vokietija žengia į naują laikotarpį: koalicijos dar teks palaukti

Pirminiai rezultatai iš visų 299 apygardų parodė, kad centro kairiųjų Socialdemokratų partija (SPD) pelnė daugiausia rinkėjų balsų – 25,7 proc.

Darbą baigiančios kanclerės Angelos Merkel politinė jėga – centro dešiniųjų blokas, sudarytas iš Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) ir Krikščionių socialinės sąjungos (CSU), gavo 24,1 proc. balsų. Tai yra prasčiausias konservatorių rezultatas per septynis dešimtmečius – parama jiems dar nė sykio nebuvo nukritusi žemiau 30 proc.

Trečioje vietoje – žalieji (14,8 proc.), ketvirtoje – liberali Laisvoji demokratų partija (FDP; 11,5 proc.), penkta – kraštutinių dešiniųjų „Alternatyva Vokietijai“ (AfDS) (10,3 proc.), šešta – kraštutinė kairioji Kairės partija („Die Linke“; 4,9 proc.).

Vokietijai, įpratusiai prie stabilumo per A.Merkel buvimą kanclerio poste 16 metų, artimiausi mėnesiai žada politines audras.

Tiek socialdemokratus į pergalę atvedęs 63-ejų Olafas Scholzas, tiek A.Merkel įpėdinis 60-metis Arminas Laschetas pareiškė, kad gavo tautos mandatą sudaryti naują vyriausybę ir ieškos koalicijos partnerių.

„O.Scholzas nori būti valdžioje, A.Laschetas – taip pat. Pokeris prasideda: kas turi geresnes kortas?“ – klausė dienraštis „Bild“.

Abu kandidatai į kanclerius teigė, kad jų tikslas – ministrų kabinetą suburti iki Kalėdų. Vokietija kitąmet pirmininkaus Didžiojo septyneto (G7) valstybių klubui, tad itin svarbu, kad šalis iki to laiko turėtų vyriausybę.

Šiuo metu labiausiai tikėtinas rezultatas atrodo trijų partijų koalicija, nutrauksianti pokariu susiklosčiusią dviejų partijų koalicinės vyriausybės tradiciją.

Tiek O.Scholzas, tiek A.Laschetas žvalgysis į žaliuosius ir liberalus iš FDP. Tačiau visos politinės jėgos turi esminių nesutarimų tokiais klausimais kaip mokesčių didinimas ir valstybės investicijos į klimato apsaugą.

Žaliųjų kandidatė į kanclerius Annalena Baerbock savo pageidavimų kol kas neišsakė, tik pareiškė, kad Vokietijoje atėjo laikas „naujai pradžiai“. Beje, daugiausia rinkėjų iki 30 metų balsavo būtent už žaliuosius ir partijai ankstesnį savo rezultatą pavyko pagerinti kone dvigubai – vietoj buvusių 67 mandatų Bundestage dabar ji turės apie 118.

FDP lyderis Christianas Lindneris pasiūlė prieš pradedant pokalbius su dviem didžiausiomis partijomis liberalams pirmiausia susėsti su žaliaisiais, kad procesas būtų spartesnis.

Ch.Lindneris linkęs teikti pirmenybę „Jamaikos“ koalicijai su konservatoriais ir žaliaisiais: blokas taip vadinamas dėl su šiomis partijomis tapatinamų juodos, geltonos ir žalios spalvų – kaip Jamaikos vėliavos. Bet liberalų lyderis neatmetė ir „šviesoforo“ koalicijos su SPD ir žaliaisiais – vėl pagal tradicines šių partijų spalvas raudoną, geltoną bei žalią.

Šįkart nei SPD, nei CDU-CSU nenori kartoti kairiųjų ir dešiniųjų „didžiosios koalicijos“, sudariusios tris iš keturių A.Merkel vyriausybių. Ir nė viena iš didžiųjų partijų neketina bendradarbiauti su kraštutinių dešiniųjų „Alternatyva Vokietijai“ (AfD).

Kol vyks sudėtingi pokalbiai dėl naujosios vyriausybės, kanclerės pareigas toliau eis 67-erių A.Merkel. Jei koalicinės derybos užtruks ilgiau nei iki gruodžio 17 d., dabartinė ministrų kabineto vadovė pranoks Helmuto Kohlio, kaip ilgiausiai dirbusio Vokietijos kanclerio, rekordą.

Vokietijos kancleris nėra renkamas tiesiogiai: už jo kandidatūrą po Vyriausybės suformavimo balsuoja žemutiniai parlamento rūmai Bundestagas.

Visuomenės nuomonės tyrimų centro „Forschungsgruppe Wahlen“ apklausa parodė, kaip dviejų didžiausių politinių jėgų – socialdemokratų ir konservatorių – šalininkai vertina savo partijų lyderius.

58 proc. balsavusių už CDU ir CSU bloką mano, kad nesėkmės rinkimuose priežastimi tapo dabartinis vadovas A.Laschetas. 28 proc. teigė, kad jo atėjimas partijai nepadarė nei blogo, nei gero, ir tik 11 proc. mano, jog A.Merkel įpėdiniui pavyks deramai atlikti savo vaidmenį.

Pagrindinių konservatorių varžovų stovykloje net 70 proc. rinkėjų neabejoja, kad SPD triumfą lėmė būtent O.Scholzo asmenybė. 21 proc. jį vertina neutraliai ir vos 5 proc. teigė, kad šis lyderis kenkia socialdemokratų įvaizdžiui.

Politikos apžvalgininkai svarsto, kad konservatorių reikalai ėmė blogėti, kai A.Merkel pirmą kartą nuo 2000-ųjų apsisprendė daugiau nesiekti būti perrinkta partijos lydere.

Kita vertus, tyrimų instituto „Civey“ atliktoje apklausoje 52 proc. respondentų nurodė, kad veikiausiai ar tikrai nepasiilgs ilgametės kanclerės, kai ji pasitrauks iš politikos. Bet 38 proc. teigė priešingai, o tarp konservatorių aljanso rinkėjų net 68 proc. išreiškė simpatijas A.Merkel.

Realiausias kandidatas į kanclerius O.Scholzas yra vienas įtakingiausių Vokietijos politikų, turintis kruopštaus, patikimo ir labai ambicingo žmogaus reputaciją.

A.Merkel vadovaujamoje vyriausybėje jis nuo 2018 m. užėmė finansų ministro ir vicekanclerio postus, palaikė glaudžius ryšius su kanclere ir netgi siekė įsitvirtinti kaip tikrasis jos politikos tęstinumo kandidatas, nors ir priklauso kitai partijai.

Dėl savo manieros kalbėti tarsi automatas Šolcomatu (Scholzomat) pravardžiuojamas O.Scholzas tarp konkurentų neišsiskyrė charizma. Tačiau kitaip nei du pagrindiniai jo varžovai A.Laschetas ir A.Baerbock šis politikas rinkimų kampanijos metu sugebėjo išvengti neapdairių komunikacijos ir įvaizdžio klaidų.

O.Scholzas garsėja kaip konservatyvios fiskalinės drausmės šalininkas. Nors dėl kovos su koronaviruso pandemija sutiko išjungti Vokietijos taip branginamą „skolinimosi stabdį“, finansų ministras primygtinai reikalavo iki 2023 m. grįžti prie griežtesnės pinigų politikos.

Dėl atsargaus požiūrio O. Scholzas kartais atsidurdavo socialdemokratų paraštėse. Jis liko nepastebėtas 2019 m. renkant partijos vadovą: pirmenybė buvo atiduota dviem palyginti nežinomiems kairiesiems. Tačiau per parlamento rinkimų kampaniją jis laikėsi pavyzdinės SPD politikos, remdamas planuojamą turto mokestį ir minimalios algos didinimą.

Gimęs šalies šiaurėje, Osnabriuko mieste, O.Scholzas anksti įstojo į SPD. Iš pradžių žavėjęsis kairesniais idealais netrukus jis pasirinko labiau centristinį kursą. Baigęs teisininko, kurio specializacija – darbo reikalai, studijas 1998 m. O.Scholzas buvo iš rinktas į Bundestagą.

Tais pačiais metais jis vedė kolegę – socialdemokratų politikę Brittą Ernst.

2002–2004 m. būdamas SPD generalinis sekretorius jis ir užsidirbo Šolcomato pravardę, sausai, bet nenuilstamai gindamas nepopuliarias jo garbinamo tuomečio kanclerio Gerhardo Schroederio darbo reformas.

Būdamas pirmosios A.Merkel koalicinės vyriausybės darbo ministras 2007–2009 m. O.Scholzas padėjo išvengti masinių atleidimų per finansų krizę, įtikinęs įmones sutrumpinti darbo valandas, valstybei prisidedant prie atlyginimų – tokia politika buvo kartojama ir per pandemiją.

Beveik dešimtmetį buvęs SPD vadovo pavaduotoju O.Scholzas taip pat palaiko didesnę euro zonos integraciją ir didesnį Vokietijos indėlį į Europos Sąjungos biudžetą po „Brexit“.

Paskelbus preliminarius rinkimų į Vokietijos parlamentą rezultatus politinių judėjimų gautų balsų skaičių galima palyginti su 2017 m. rinkimais.

Socialdemokratų partija

2017 m. – 20,5 proc. 2021 m. – 25,7 proc.

Krikščionių demokratų sąjungos ir Krikščionių socialinės sąjungos blokas

2017 m. – 32,9 proc. 2021 m. – 24,1 proc.

Žaliųjų partija

2017 m. – 8,9 proc. 2021 m. – 14,8 proc.

Laisvoji demokratų partija

2017 m. – 10,7 proc. 2021 m. – 11,5 proc.

„Alternatyva Vokietijai“

2017 m. – 12,6 proc. 2021 m. – 10,3 proc.

„Die Linke“

2017 m. – 9,2 proc. 2021 m. – 4,9 proc.