Didžiavausi, kad per 2002 metų Kopenhagos viršūnių susitikimą kaip Europos Tarybos pirmininkas vadovavau procesui, atvedusiam Lietuvą į ES. Mūsų dienomis Baltijos šalys sutvirtina Europos Sąjungos stuburą svarstant įvairias temas – ar tai būtų skatinimas gilinti ES ir Ukrainos integraciją, siekiant išlaikyti Kijevo reformų programos kursą, ar demokratijos Baltarusijoje rėmimas.
Pastaruoju metu Lietuva nusigręžė nuo Kinijos ekonominio spaudimo kampanijos, vykdomos laisvajame pasaulyje. Nuo pat euro zonos krizės prieš maždaug dešimtmetį Europa sulaukė Kinijos investicijų pliūpsnio, ypač nuo finansų krizės nukentėjusiose ekonomikos šakose.
Tačiau priimdamos investicijas ir leisdamos Kinijos valstybinėms įmonėms įsigyti verslus Europos valstybės tapo ekonomiškai priklausomos nuo Pekino, o Kinija tuo naudojasi, kad darytų įtaką mūsų politiniams procesams arba nutildytų savo kritikus. Pavyzdžiui, 2017-ųjų liepą Graikija Jungtinėse Tautose blokavo ES deklaraciją, kritikuojančią žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje – praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai viena Kinijos įmonė nusipirko Pirėjo uostą.
Ekonominio spaudimo scenarijus nėra naujas. Rusija jau daug metų naudojosi savo tiekiamomis dujomis kaip ginklu kaimynėms šantažuoti.
Tačiau Kinija pasimokė, kad taptų naudojimosi ekonominiu šantažu savo kritikams tildyti pasaulio čempione. Pavyzdžiui, Australijos vyndariams buvo pritaikyti Kinijos baudžiamieji muitai, kai Australijos vyriausybė sukritikavo Pekino žmogaus teisių pažeidimus. Vakarų aprangos gamintojos paskelbė nenaudosiančios medžiagų, siejamų su uigūrų priverstiniu darbu Sindziango provincijoje. Rezultatas – Kinija paskelbė boikotą jų prekėms.
Viena iš pagrindinių Kinijos „investicinių“ iniciatyvų buvo vadinamoji 17+1, pritraukusi daugiausiai Vidurio ir Rytų Europos valstybes tuščiais investavimo pažadais. Pekino tikrasis motyvas buvo suskaldyti ir susilpninti Vakarų aljansą ir į Europą atnešti Kinijos įtaką, o ne investicijų.
Kaip ir dauguma tuomečių Europos lyderių, aš, 2001–2009 metais būdamas Danijos ministras pirmininkas, irgi sveikinau Kinijos ir Europos verslo ryšius. Vystėme juos tikėdami, kad ekonomiškai atviresnė Kinija taip pat taps laisvesnė. Tebemanau, kad tuo metu šis požiūris buvo pragmatiškas.
Tačiau Kinijos prezidentas Xi Jinpingas pasuko priešinga kryptimi, įgyvendindamas nacionalistinę darbotvarkę, nukreiptą prieš demokratiją Honkonge, keliančią grėsmę ir izoliuojančią demokratinį Taivaną, taip pat siekiančią kištis į mūsų demokratinius ir politinius procesus.
Užuot įkliuvęs į Kinijos spąstus, Vilnius nusprendė plėtoti ryšius su demokratiniu Taivanu. Pastarosiomis savaitėmis jis atidarė savo biurą Taivano sostinėje Taibėjuje, o Taivanas savo ruožtu atidarys „Taivano atstovybę“ Lietuvoje.
Kinija atsakė įprasta ekonominių ir politinių grasinimų tirada. Kita vertus, Taivanas ėmėsi visokeriopai demonstruoti nacionalinio lygio ekonominį palaikymą. Vos per pirmąją 2021 metų pusę Lietuvos elektroninėse parduotuvėse apmokėjimų taivanietiškomis kredito kortelėmis skaičius viršijo 112 tūkst., tai yra daugiau kaip 76 mln. eurų.
Pekino ginčo su ES centre – „Vienos Kinijos politika“, grindžiama nuostata, kad yra tik viena valstybė, vadinama Kinija. Kad užmegztų diplomatinius santykius su Pekinu, veikėjai turi sutikti su šia plačia politika.
Tačiau anksčiau ši politika reiškė, kad šalys yra laisvos vystyti ryšius su Taibėjumi, įskaitant ekonominius ir politinius susitarimus. Prezidentas Xi Jinpingas šią politiką interpretavo naujai, kad izoliuotų Taivaną tarptautinėje arenoje. Per olimpines žaidynes matome Taivaną varžantis kaip „Kinijos Taibėjų“. „Vienos Kinijos“ politika buvo piktnaudžiaujama, kad Taivanas būtų atribotas nuo Pasaulio sveikatos organizacijos, nepaisant jo pavyzdingo atsako į COVID-19.
Pekinas taip pat demonstruoja apsimestinį įniršį kaskart, kai kuri nors Vakarų valstybė ar organizacija užmezga ryšius su demokratiškai išrinkta Taibėjaus vyriausybe. Kai 2020 ir 2021 metais pakviečiau Taivano prezidentę pasisakyti Kopenhagos demokratijos viršūnių susitikime, Kinija pažėrė grasinimų mums, mūsų užsienio reikalų ministrui ir virtinei kitų mūsų pranešėjų. Nekyla jokių abejonių, kad Vilnius nepadarė nieko, kad pažeistų ES politiką „Vienos Kinijos“ klausimu. Priešingai, jo veiksmai ją visiškai atitinka.
Laikas ES ir NATO paremti Lietuvą tiek žodžiais, tiek darbais. Tai turėtų apimti pritarimą Lietuvos suvereniam pasirinkimui vystyti ryšius su Taivanu ir palaikyti ją ekonomiškai, Kinijai siekiant taikyti ekonominį spaudimą, kad įbaugintų Vilnių.
Pasaulio demokratijos turėtų parengti 5-ąjį straipsnį ekonomikos srityje, panašų į NATO aljanso 5-ąjį straipsnį. NATO atveju, pasinaudoti 5-uoju straipsniu reiškia, kad puolimas prieš kurią nors vieną sąjungininkę tampa ataka prieš jas visas ir kad jos visos privalo atsakyti. Panašiai ir platesniame laisvajame pasaulyje, neapsiribojant NATO, turėtume parengti priemonę, kad galėtume prašytis paramos patyrę ekonominį puolimą.
Tuomet galėtume ateiti į pagalbą nukentėjusiai šaliai ekonominėmis priemonėmis, pavyzdžiui, sukurdami kredito mechanizmą arba imdamiesi atsakomųjų ekonominių veiksmų prieš agresorę. Pasaulio demokratijos sudaro daugiau kaip 60 proc. pasaulio turto – ir šią kalbą Pekinas supranta.
Kinija apskaičiavo, kad gali žlugdyti mūsų vertybes žadėdama investuoti. Matome to pasekmes: sumažėjo laisvojo pasaulio gebėjimai apginti mūsų pagrindinius laisvės, demokratijos ir žmogaus teisių principus. Lietuva šiuo metu yra kovos tarp laisvės ir autokratijos priešakinėje linijoje, ir visi turėtume stoti į jūsų pusę – už jūsų ir mūsų laisvę.
Andersas Foghas RasmussenasinstrukcijaNATO (Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija)
Rodyti daugiau žymių
