Šiandien, kai visuotinai gerbiama Vokietijos kanclerė ruošiasi atsistatydinti po daugiau nei 15 metų darbo aukščiausiame poste, sunku tai įsivaizduoti, bet karjeros pradžioje A. Merkel buvo nuolat menkinama ir į ją buvo žiūrima iš aukšto – net tų, kurie neva buvo jos pusėje.
Tuometinio kanclerio Helmuto Kohlio globotinė A.Merkel buvo jo vadinama „mein Maedel“ – „mano mergaite“.
„Jos priešai ir kiti politikai visada jos neįvertino, o kai jie suprato, kad moteris iš Rytų gali žaisti šį galios žaidimą, buvo per vėlu“, – sakė Ralfas Bollmannas, autoritetingos A. Merkel biografijos „Angela Merkel: kanclerė ir jos laikas“ autorius.
Žiniasklaida tik dar labiau sustiprino šį jausmą, kad A.Merkel nėra rimta politinė varžovė.
Per vieną pirmųjų savo pasirodymų žiniasklaidoje kaip naujoji centro dešiniosios Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) lyderė 2001 m. Berlyne A. Merkel atrodė ne savo rogėse.
Nesijaudindama prieš ryškias šviesas ir kameras, ji atrodė nežinanti, kur žiūrėti ir ką daryti su rankomis, ir į žurnalistų klausimus atsakinėjo lėkštai, nuobodžiai. Po renginio kalbėdamiesi daugelis susirinkusių žurnalistų (daugiausia vyrų) sutarė: ši moteris niekada nebus kanclere.
Bet ką jie žinojo?
A.Merkel išbuvo keturias kadencijas ir tapo viena ilgiausiai Vokietijos istorijoje dirbusių kanclerių – ilgiau šiais laikais dirbo tik H.Kohlis.
Praėjus dviem dešimtmečiams ji įtvirtino savo, kaip vyresniosios valstybės vadovės, poziciją, nes savo šaliai – o kai kas teigia, kad ir visai Europai – padėjo įveikti daugybę potencialiai pražūtingų krizių.
Keletą kartų pavadinta įtakingiausia pasaulio moterimi, A.Merkel taip pat atliko lemiamą vaidmenį tarptautinėje arenoje, padėdama suvaldyti pasaulinę finansų krizę, pabėgėlių krizę ir karą Ukrainoje.
Šį savaitgalį Vokietijai ruošiantis eiti prie balsadėžių ir rinkti naują vyriausybę, o kartu ir jos įpėdinį, neaišku, ar kuris nors iš tų, kurie pretenduoja ją pakeisti – Arminas Laschet iš Merkel priklausančios CDU, centro kairės Socialistų partijos (SPD) atstovas Olafas Scholzas arba žaliųjų partijos atstovė Annalena Baerbock – sugebės ją pakeisti.
R.Bollmannas sako, kad pasauliui labai trūks nuolatinio A.Merkel vadovavimo.
„Manau, kad Vokietijoje ir užsienyje yra vienas bendras dalykas: ji laikoma stabilumo garantu. Ateityje daugelis žmonių prisimins šį laiką kaip stabilumo laikotarpį – galbūt paskutinį kartą“, – sakė jis.
67 metų A. Merkel užaugo komunizmo laikais Rytų Vokietijoje, įgijo mokslininkės išsilavinimą ir kvantinės chemijos daktaro laipsnį, o griuvus Berlyno sienai pasuko į politiką.
Per pirmuosius rinkimus po Vokietijos susivienijimo ji laimėjo vietą Bundestage, Vokietijos parlamente.
Po to A.Merkel ne tik tapo pirmąja Vokietijos kanclere moterimi, bet ir iš esmės pakeitė šalies politiką.
Tačiau kai 2005 m. CDU laimėjo Vokietijos rinkimus, buvo plačiai paplitusi nuomonė, kad tai įvyko nepaisant tariamų Merkel silpnybių, o ne jos dėka.
Po 2005 m. balsavimo, tuometinis kancleris Gerhardas Schroederis, dalyvaudamas televizijos pokalbių laidoje „Dramblių ratas“, paniekinamai atsiliepė apie A.Merkel, juokdamasis iš minties, kad ji galėtų sudaryti valdančiąją koaliciją.
„Jai nepavyks sudaryti koalicijos su mano Socialdemokratų partija, – sakė jis. – Neapgaudinėkite savęs.“
„Yra daug dalykų, kurių ji išmoko iš savo jaunystės komunizmo laikais, nes ji turėjo slėpti savo tikrąsias pažiūras, nieko nesakyti... Ji labai ramus žmogus, kantri“, – CNN sakė A.Merkel biografas R.Bollmannas.
Pirmieji A.Merkel metai kanclerės kėdėje iš esmės buvo nuobodūs. Vokietijos ekonomika po kelerių metų sąstingio pamažu įgavo pagreitį.
Tačiau 2008 m., kai žlugo investicinės bankininkystės bendrovė „Lehman Brothers“ ir atrodė, kad pasaulis ritasi į ekonominę bedugnę, vokiečiai baiminosi, kad jų nuo eksporto priklausoma šalis gali žlugti.
Tai buvo momentas, A.Merkel ėmėsi iš tiesų vadovauti šaliai ir tapo šalies krizės vadove.
2008 m. spalio 5 d. ji pasakė vokiečiams: „Jūsų santaupos yra saugios, federalinė vyriausybė tai garantuoja.“
Jos ramūs, padrąsinantys žodžiai padėjo išvengti bankų masinio bankroto ir pradėjo A.Merkel vadovaujamos Vokietijos pasitikėjimo nelaimės akivaizdoje laikotarpį.
Jos vyriausybė pradėjo įgyvendinti trumpalaikio darbo programą, vadinamą „Kurzarbeit“, kuri padėjo bendrovėms išlaikyti darbuotojus, verčiant juos dirbti trumpiau, o vyriausybei papildant jų pajamas.
Federalinės įdarbinimo agentūros duomenimis, ši programa kainavo apie 6 mlrd. eurų, tačiau ji padėjo Vokietijai išvengti masinio nedarbo ir užtikrino, kad pasaulinei ekonomikai atsigavus Vokietijos įmonės turės pranašumą, nes išsaugojo kvalifikuotus darbuotojus.
Kai 2012 m. prasidėjo Graikijos skolų krizė, vokiečiai pasitikėjo savo kanclere ir tikėjo, kad ji susidoros su sunkumais.
A.Merkel ėmėsi vadovauti ir sukūrė milžiniškus fondus, kad išgelbėtų ne tik Graikijos, bet ir kitų skolų slegiamų euro zonos šalių ekonomiką.
Nors Graikija ir kitos šalys kritikavo, jų nuomone, drakoniškas gelbėjimo sąlygas, A.Merkel greičiausiai išgelbėjo bendrąją valiutą.
„Europa žlugs, jei žlugs euras. Europa laimės, jei laimės euras“, – 2012 m. Vokietijos Bundestage sakė A.Merkel.
„Ji vedė Vokietiją, Europą ir iš dalies visą likusį pasaulį per krizių – didelių krizių – erą, kurios, kaip mes manėme, niekada negalėjo įvykti Vakarų demokratijoje“, – sako R.Bollmannas.
Tačiau, nors A.Merkel laikoma drąsia ir patyrusia krizių vadove, kritikai sako, kad ji, užimdama kairiojo centro poziciją svarbiausiais klausimais, įskaitant branduolinę energetiką, užsienio politiką ir imigraciją, rizikavo susipriešinti su savo partijos CDU konservatyviais rinkėjais.
A.Merkel vyriausybė iš pradžių buvo sustabdžiusi planuojamą Vokietijos pasitraukimą iš branduolinės energetikos, tačiau po 2011 m. įvykusios Fukušimos katastrofos ji šį sprendimą atšaukė.
Šis žingsnis buvo populiarus tarp kairiųjų, bet nebūtinai tarp CDU šalininkų.
„Angelos Merkel fenomenas iš esmės yra vadovavimas „iš nugaros“, – sakė didžiausio Vokietijos bulvarinio dienraščio, dešiniųjų pažiūrų BILD, vyriausiasis redaktorius Julianas Reicheltas. – Jūs matote, kur žmonės eina, ir sekate paskui mases, o ne vadovaujate masėms. Ji puikiai tai darė.“
Tas pats dažnai būdavo ir užsienio politikoje.
„Kalbant apie užsienio politiką, Vokietija neabejotinai nesiekia savo galimybių, – CNN sakė J.Reicheltas. – A.Merkel kaip įmanydama stengėsi ignoruoti visus pagrindinius konfliktus ir problemas visame pasaulyje. Ji buvo viena iš čempionių ignoruoti visas problemas, kurios buvo tokios akivaizdžios Afganistane ir kurios akivaizdžiai mus ištiks po pasitraukimo.“
Tikriausiai garsiausias A.Merkel tarptautinės lyderystės momentas buvo 2015 m. vasarą, kai šimtai tūkstančių pabėgėlių, daugiausiai perkeltų dėl pilietinio karo Sirijoje, pateko į Europą.
Nors daugelis jos kolegų Europos Sąjungos lyderių pasisakė už tai, kad reikia stengtis sustabdyti masių atvykimą į bloką, A.Merkel manė, kad šiuo metu reikia imtis didžiulių humanitarinių veiksmų.
„Vokietija yra stipri šalis. Mes tiek daug pasiekėme – mes galime tai padaryti! – garsiai pareiškė A. Merkel 2015 m. spaudos konferencijoje, atverdama savo šalies duris pabėgėliams. – Mes su tuo susidorosime, o jei kas nors trukdys, tai reikės įveikti.“
Galiausiai per ateinančius pusantrų metų Vokietija priėmė apie 1,2 mln. pabėgėlių.
Berlyno Laisvojo universiteto profesorius Hajo Funke mano, kad Vokietijos ir Europos atvėrimas žmonių, kuriems reikia pagalbos, antplūdžiui buvo vienas didžiausių humanitarinių veiksmų Vokietijos istorijoje.
„Tai buvo auksinė demokratijos po Antrojo pasaulinio karo valanda. Tai yra palikimas: nebūti nacionalistu“, – CNN sakė H.Funke.
Po A.Merkel raginimo veikti daugelis vokiečių prieglobsčio prašytojus pasitiko su maistu ir drabužiais, kai kurie atvėrė savo namus sunkią kelionę įveikusiems asmenims arba padėjo jiems susirasti darbą.
Tačiau akimirkos magija galiausiai išblėso. Naujų atvykėlių integracija buvo sudėtinga užduotis, kuri, kai kurių kritikų teigimu, buvo atlikta netinkamai.
Dėl jos elgesio su pabėgėlių krize sumažėjo A. Merkel populiarumas namuose. Tai padėjo išpopuliarėti kraštutinės dešiniosios pakraipos politinėms jėgoms, įskaitant Alternatyvą Vokietijai (AfD).
AfD tapo pirmąja kraštutinių dešiniųjų frakcija, išrinkta į Bundestagą nuo 1961 m. Per 2017 m. rinkimus ji užėmė trečią vietą, surinkusi 12,6 proc. balsų.
Nors A. Merkel laimėjo dar vieną kanclerės kadenciją, prasti jos partijos rezultatai vietos rinkimuose įtikino ją, kad atėjo laikas permainoms.
2018 m. ji paskelbė, kad perduoda vadovavimą CDU ir kad nesieks būti perrinkta 2021 m.
Tačiau netrukus pasibeldė nauja krizė.
2020 m. pradžioje, kai prasidėjo COVID-19 pandemija, A. Merkel buvo viena pirmųjų pasaulio lyderių, pripažinusių koronaviruso keliamos grėsmės sveikatai mastą.
„Nuo Vokietijos suvienijimo, ne, nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, nebuvo tokio iššūkio mūsų tautai, dėl kurio turėtume taip solidariai veikti vieni su kitais“, – sakė ji.
Jai vadovaujant, Vokietija greitai įvedė griežtą karantiną, atkūrė „Kurzarbeit“ programą, kad apsaugotų ekonomiką, ir padėjo pradėti vakcinos paieškas.
A.Merkel susidorojimas su pandemija lėmė jos populiarumo augimą, nes vokiečiai dar kartą išmoko įvertinti atkaklų savo dažnai neįvertinamos lyderės ryžtą.
Kai kurie abejoja, ar tie, kurie pretenduoja užimti jos vietą kanclerio poste, prilygs savo pirmtakei.
„Kyla klausimas: kas pakeis A. Merkel ir ar tas asmuo turės tokią pat charizmą ir gebėjimus kaip ji?“ – svarstė Tarptautinio strateginių studijų instituto (IISS) atstovas Benas Schreeris. – Sąjungininkai nusiteikę skeptiškai, o vokiečiai šiuo atžvilgiu taip pat yra gana atsargūs.“
A.Laschet, O.Scholzas ir A.Baerbock galbūt gali guostis tuo, kad ir ekspertai, ir politikai kadaise taip pat abejojo A.Merkel gebėjimais.
Kadangi politikė, kuri į sceną žengė kaip nepatyrusi „Maedchen“, ruošiasi palikti pasaulinę sceną, Vokietijos rinkėjams belieka svarstyti, kas užpildys tuštumą, kurią paliko moteris, kurią jie ėmė švelniai vadinti „Mutti“: tautos motina.
Parengta pagal CNN inf.
