Dauguma lietuvių supranta, kad palikti šiuos žmones likimo valiai būtų nežmoniška ir gėdinga.
Vis dėlto su NATO karine misija bendradarbiavusių afganistaniečių aukų neišvengiamai bus, o didžiausia auka – pati Vakarų idėja skleisti pasaulyje demokratiją. Kad ir kaip suktų uodegą savo karius išvedęs JAV prezidentas J.Bidenas, amerikiečiai ir kartu visas NATO Afganistane patyrė absoliutų fiasko.
Aišku, pasitikėjimas JAV galia ir gebėjimu apginti sąjungininkus susilpnės visame pasaulyje, nors Afganistanas ir yra ypatingas geopolitinis atvejis. Kad amerikiečiai trauksis iš šios šalies, nebuvo jokia naujiena, bet kaip jie tai padarė, sutrikdė net jų NATO partnerius.
Galima suprasti JAV kariškių norą įslaptinti savo karių išvedimo laiką, bet kai naktį staiga paliktoje Bagramo karinėje bazėje pirmiau apsilanko talibai, negu ją perima Afganistano kariuomenė, tai rodo visišką amerikiečių nepasitikėjimą šios šalies valdžia ir karine vadovybe.
Neatrodo, kad jie būtų koordinavę savo atsitraukimo planus ir su NATO sąjungininkais, todėl su nemaloniomis staigmenomis susidūrė net britai ir vokiečiai.
Žinoma, staiga slapta palikta milžiniška karinė bazė – tik amerikiečių nesėkmės Afganistane simbolis. Sunku suprasti, kaip jie galėjo per 20 metų misijai šioje šalyje ištaškyti protu nesuvokiamą pinigų sumą – 2,2 trilijono dolerių. Maždaug tiek ES skiria savo ekonomikai gaivinti dėl pandemijos sukeltos krizės.
Tiesiogiai Afganistanui ir jo kariuomenei buvo skirta 800 mlrd. dolerių. Atrodytų, tokių investicijų pakaktų visą šią šalį išvagoti autostradomis ir kiekvieną afganistanietį apipilti tūkstančiais dolerių. Suprantama, tik nedidelė šių pinigų suma teko Afganistano ekonomikai ir dar nemažai turėjo būti išgrobstyta korumpuotų afganistaniečių valdininkų.
Be abejo, per du dešimtmečius Afganistane buvo sukurta šiokios tokios infrastruktūros. Tai parodė televizijų reportažai iš Kabulo gatvių – matyti ir modernių pastatų, gausu visai neprastų automobilių. Visa tai dabar bus dovana savo priešų galvas pjaustantiems islamistams.
Geriausiai Vakarų pastangų ką nors pakeisti Afganistane beviltiškumą atskleidė afganistaniečių kariuomenės kapituliacija. Tai buvo visiškai nelaukta ir Vakarų ekspertams. Juk vyriausybines karines pajėgas sudarė 350 tūkst. gerai ginkluotų, amerikiečių specialistų apmokytų karių. Talibano kovotojų buvo ir mažiau, ir apsiginklavę jie gerokai prasčiau.
Kaip paaiškinti, kad vos JAV ėmė išvesti savo kariuomenę, Afganistano kariai nesipriešindami atidavė provinciją po provincijos, metę ginkluotę nešė kudašių į Kabulą, o netrukus ir į kaimynines šalis, ištisais daliniais pasidavinėjo talibams ar net perėjo į jų pusę?
Bailumu afganistaniečių neįtarsi, kokie jie karingi, ne kartą įsitikino ir britai, ir rusai, ir amerikiečiai. Dalis turbūt slapta simpatizavo talibams, bet toli gražu ne visi. Matyt, svarbiausia jų kapituliacijos priežastis – netikėjimas, kad amerikiečiams pasitraukus Afganistano valdžia išsilaikys, todėl kiekvienas karys gelbėjosi, kaip išmanė.
Afganistano vyriausybės karinė katastrofa įvyko kone per savaitę, pati valstybė sugriuvo kaip kortų namelis. Vadinasi, realiai jos nė nebuvo, viskas rėmėsi amerikiečiais – jie pasitraukė, ir visa jų du dešimtmečius kurta valdžios sistema subyrėjo. Turbūt netikėjo savo valdžia ir patys jos atstovai, kurie nuolat riejosi ir buvo labai korumpuoti.
Sovietams pasitraukus iš Afganistano jų statytinis M.Najibullah dar išsilaikė trejetą metų, o amerikiečių remtas A.Ghani – vos savatę. Tai rodo, kad jis savo šalyje, nors ir, sakytum, išrinktas demokratiškai, neturėjo net ir tokios atramos kaip Maskvos marionetė.
Peršasi liūdna išvada, kad demokratijos neįmanoma eksportuoti, kad viduramžiškos šalies nė per 20 metų neperkelsi į XXI amžių. Vakarų politinė sistema ir peršamos vertybės pasirodė esančios bejėgės prieš mirtį sėjančių ir mirti nebijančių fanatikų gaujas.
