Vien galimybė, kad migrantai iš Afganistano užplūs Europos krantus pradėjo kutenti žemyno Achilo kulną: aršūs ginčai dėl to, kaip tvarkytis su prieglobsčio prašytojais niekada taip ir nebuvo išspręsti.
Prieš šešerius metus ES įsitraukė į vidinę kovą, nes nesugebėjo suvaldyti prieglobsčio prašytojų, bėgančių iš karo suniokotos Sirijos, srautų. 2015 m. daugiau nei milijonas pabėgėlių ir migrantų kirto jūrą, kad pasiektų Europą.
Pareigūnai pažadėjo reformas, sukursiančias sistemą, kuri apdorotų ir lygiomis dalimis paskirstytų prieglobsčio prašytojų skaičius visame žemyne. Kitam kartui jie norėjo būti pasiruošę.
Tačiau tokios sistemos niekam sukurti nepavyko.
Dabar, Talibano kovotojams beveik galutinai perėmus kontrolę Afganistane, ši nesėkmė visiems priminė apie seną problemą ir pakibo virš Europos lyderių galvų. Tai paskatino pareigūnus ir diplomatus siūlyti skirtingas idėjas, kaip susitvarkyti su tikėtinu Afganistano prieglobsčio prašytojų skaičiaus padidėjimu.
Pasiūlymai įvairūs: pasienio ruožuose statyti sienas ar tvoras, finansuoti pabėgėlių perkėlimą į šalis esančias už ES ribų, pavyzdžiui Turkiją ir Pakistaną, pasiūlyti neatidėliotiną, bet laikiną ES apsaugą bėgantiems afganams.
Kai kuriais atvejais šalys nedvejojo ir žengė į priekį, nelaukdamos sąjungos palaiminimo. Pavyzdžiui, Graikija palei savo sieną jau pastatė 40 km tvoros ir sustiprinto stebėjimo ruožą.
Pasak diplomatų, šią savaitę turėtų susitikti ES ambasadoriai ir susitarti dėl kolektyvinės pozicijos. Šeštadienį ES lyderiai pateikė išankstinį savo plano pristatymą, į kurį įėjo: valstybių narių, sutiksiančių priimti pabėgėlius, finansavimas, bei partnerystės su išorės šalimis galimybės.
Tačiau esminis dalykas yra tai, kad migracijos klausimas vėl užvaldė ES darbotvarkę. Žmogaus teisių darbuotojai teigė, kad toks susitelkimas vienam klausimui yra perdėtas ir galėtų pakenkti pačiam blokui.
Pirma, pareigūnai dirbantys migracijos srityje sako, kad dauguma bėgančių afganų, vietoje to, kad vyktų į Europą, greičiausiai liks kaimyninėse šalyse. Be to, nevyriausybinės organizacijos tvirtina, kad Afganistano krizės įvardijimas kaip migracijos problema suteiks pranašumą kaimyninėms šalims, tokioms kaip Turkija, Baltarusija ir Marokas, kurios santykiuose su ES nelegalius migrantus naudoja kaip svertą ar šantažo įrankį. Tai taip pat tai būtų naudinga kraštutinių dešiniųjų partijoms pačioje sąjungoje.
Neišsprendžiamas klausimas
Nuo 2015 m. ES valstybės ne kartą bandė suformuoti sistemą, kuri tolygiai paskirstytų į ES atvykstančius prieglobsčio prašytojus, deja visi šie bandymai buvo nesėkmingi.
Pernai Europos Komisija pateikė naują perskirstymo pasiūlymą, tačiau mažai kas tikisi, kad artimiausiu metu jis pasistūmės į priekį.
Vietoje to, prieglobsčio suteikimo procesą blokas dažnai perduodavo šalims, esančioms už savo sienų ribų. 2016 m., Sirijos pabėgėlių antplūdžio metu, ES pasirašė susitarimą su Turkija, pagal kurį Ankara pažadėjo dirbti tam, kad sustabdytų migrantus, Egėjo jūra keliaujančius į Graikiją, mainais už tai, kad ES finansuos kelių milijardų eurų vertės pagalbos projektus Turkijoje.
Penktadienį pradėjo sklisti gandai apie dar vieną ES susitarimą su Turkija. Nors Turkija neturi tiesioginės sienos su Afganistanu, diplomatai aptarė galimybę šiai šaliai vaidinti svarbų vaidmenį vykdant Afganistano pabėgėlių priėmimą.
Tačiau Turkijos pareigūnas paneigė šiuos gandus: „Tarp Turkijos ir ES nėra susitarimo dėl pabėgėlių iš Afganistano“.
Kitas ES diplomatas dienraščiui „Politico“ tikino, kad artimiausiomis dienomis tikisi aukšto lygio diskusijų tarp abiejų pusių. Tokia informacija pasitvirtino Europos Tarybos pirmininkui Charlesui Micheliui sekmadienį socialiniame tinkle „Twitter“ parašius, kad šį klausimą jis aptarė su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu.
Vis dėlto Turkija nėra vienintelė šalis, iš kurios tikimasi atlikti tam tikrą vaidmenį. Penktadienį vyriausiasis pabėgėlių komisaras Filippo Grandi prognozavo, kad palikę Afganistaną, didžioji dalis pabėgėlių greičiausiai suplūs į artimiausias kaimynines šalis, įskaitant Pakistaną, Iraną ir Tadžikistaną. Jis pabrėžė, kad jei pasaulinė bendruomenė nori išlaikyti pabėgėlius arčiau namų, humanitarinė pagalba pirmiausia turi būti teikiama šiose vietose.
„Jei parama ir pagalba šioms šalims nebus nuosekli, kils didžiulė rizika, kad judėjimas tęsis link Europos“, – sakė komisaras.
Apie tokias partnerystes ES lyderiai šeštadienį kalbėjo Ispanijoje, pastate, kuriame buvo apgyvendinti su ES bendradarbiavę afganai. Ch.Michelis migraciją pavadino „skaudžia“ Europos Sąjungai tema ir nurodė galimybę šiuo klausimu bendradarbiauti su ES nepriklausančiomis šalimis.
O komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pažadėjo iškelti pasaulinę pabėgėlių perkėlimo programą artėjančiame G7 valstybių lyderių susitikime.
Ji taip pat sakė, kad ES padidins humanitarinę pagalbą Afganistanui, viršydama dabartinius 57 mln. eurų, kurie buvo skirti 2021 metams. ES lyderiai pabrėžė, kad jokia humanitarinė pagalba negali būti teikiama per vietos valdžios institucijas.
Ar reikia statyti sieną?
Nepaisant ilgalaikio kai kurių ES pareigūnų pasipriešinimo, kai kuriuose ES pasienio valstybėse jau pradėjo kilti tvoros, o diplomatai diskutuoja, ar žmonių užtvėrimas turėtų tapti labiau paplitusiu požiūriu, sprendžiant panašias problemas.
Kai Vengrija 2015 m. pasienyje su Serbija ir Kroatija pastatė barjerą, ši struktūra netrukus tapo populistinės nuorodos į daugialypę problemą, tokią kaip migracija, simboliu. Tuo tarpu Donaldas Trumpas, kandidatuodamas į JAV prezidento postą, skambiais žodžiais žadėjo statyti sieną prie Meksikos pasienio.
Tuo metu buvęs Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude‘as Junckeris papeikė Vengrijos žingsnį sakydamas, kad „sienoms ir tvoroms ES valstybėje narėje vietos nėra.“
Panašu, kad šis pasipriešinimas pamažu mažėjo, bent jau tol, kol tai nebuvo susiję su ES pinigais.
Komisija nekritikavo Lietuvos, kuomet ji paskelbė statysianti tvorą pasienyje su Baltarusija tam, kad jai vadovaujantis autokratas Aliaksandras Lukašenka tyčia nesiųstų migrantų per Lietuvos sieną į ES teritoriją. Komisijos atstovas spaudai tuo metu pasakė, kad „esant tokiai situacijai, su kuria susiduria Lietuva, pastatyti tokį barjerą galėtų būti gera idėja“, tačiau pridūrė, kad ES pinigai „tvorų kaip tokių“ nefinansuotų.
O Graikija šiomis dienomis pastangas statyti tvorą nukreipė dėl galimų migrantų srautų iš Afganistano.
Penktadienį Graikijos piliečių apsaugos ministras Michalis Chrysochoidis aplankė šalies sieną su Turkija ir pažadėjo skiriamąją liniją išlaikyti „saugią ir nepraeinamą“. Jis sakė, kad Graikija imsis veiksmų, nelaukdama kol apsispręs ES.
„Mes, kaip Europos šalis, dalyvaujame Europos Sąjungos institucijose, – kalbėjo jis. – Tačiau negalime tuščiai laukti galimų pasekmių.“
Apžvalgininkai atkreipia dėmesį į svarbų momentą, įvykusį praėjusių metų kovą, kai naujai paskirta Komisijos pirmininkė U. von der Leyen nuvyko į Graikiją ir padėkojo šaliai už tai, kad ji „šiais laikais buvo mūsų Europos skydas.“
Neatidėliotina, bet laikina apsauga
Taip pat Europos Sąjungoje egzistuoja tam tikrų atstovų pastangos padėti afganams iš tikrųjų greitai ir teisėtai atvykti į Europą.
Pastarosiomis dienomis ES vidaus reikalų komisarė Ylva Johansson paragino valstybes nares „padidinti afganų perkėlimo kvotas“. U. von der Leyen šį raginimą šeštadienį pakartojo, apibūdindama tai kaip „mūsų pareigą“ perkelti Afganistano migrantus. Ji pasiūlė „būtinas biudžeto priemones“ ES šalims, kurios „žengs į priekį ir padės perkelti pabėgėlius.“
ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis iškėlė dar ambicingesnę idėją.
Ketvirtadienį Europos Parlamente kalbėjęs socialistas J.Borrellis paminėjo galimybę pasitelkti niekada nenaudotą ES straipsnį, vadinamą Laikinosios apsaugos direktyva.
Priemonė, įvesta 2001 m. po pabėgėlių krizės Kosove, suteikia skubią apsaugą pabėgėlių statusą turintiems žmonėms ir leidžia ES valstybėms tuos pabėgėlius savanoriškai perskirstyti. Skirtingai nei daugelis ES iniciatyvų, direktyva nereikalauja vienbalsio sprendimo. Taryba, kurią sudaro 27 valstybės narės, gali įgyvendinti ją paprasta balsų dauguma po to, kai Komisija tai pasiūlo.
„Tai gali būti proga ją panaudoti“, – ketvirtadienį sakė J.Borrellis.
Tačiau ES pareigūnai išlieka skeptiški. Jie pabrėžė, kad ši direktyva buvo paskelbta per Arabų pavasario sukilimus prieš 10 metų ir nesulaukė pakankamai paramos iš ES valstybių narių.
„Turėtume ties tuo dirbti dabar“, – ragino vienas pareigūnas, sakydamas, kad šį kartą visuomenės nuomonė galėtų būti palanki.
Parengta pagal Politico inf.
