Tai galima konstatuoti po daug kur paminėtos liūdnos datos – prieš metus vykusių Baltarusijos prezidento „rinkimų“.
Lietuvoje šias metines, taip pat esminius strateginius ateities svarstymus užgožė nelegalių migrantų krizės reikalai. Natūralu. Nors po Europos Sąjungos viršūnių grasinimų Minskui ir Bagdadui daugiausia iš Irako gabenamų nelegalų banga, regis, kiek atslūgo, padėtis pasienyje netapo mažiau įtempta.
Lietuvos ir Baltarusijos pareigūnams stojus vieniems prieš kitus stumdant nelegalus ginkluotos provokacijos tikimybė yra didelė kaip niekada.
Vis dėlto ši krizė neturėtų užgožti kur kas platesnio paveikslo. Juk nelegalai tėra jo detalė.
Liaudies ir gatvės sukilimas po pernykščių „rinkimų“ pasiekė tokį neregėtą mastą, jog ir baltarusių opozicija, ir daugybė įvairių stebėtojų jau buvo įtikėję, kad režimas nebeatlaikys.
Bet taip neatsitikus iš karto tiek Baltarusijos viduje, tiek išorėje ėmė skambėti kaltinimai protestuotojams, kad jie buvo pernelyg neryžtingi, bailūs, nesiryžo griebtis jėgos, pavyzdžiui, kaip Ukrainos Maidanas, kuris ilgai nedelsęs laimėjo.
Tačiau esminis sukilimo Ukrainoje ir mėginimų sukilti Baltarusijoje skirtumas – buvusios Kijevo valdžios ir Baltarusijos režimo prigimtis.
Maidano nuversta valdžia, kaip ir visas Ukrainos politinis elitas, visada buvo nedarni, susiskaldžiusi. O A.Lukašenkos režimas sutelktas aplink vieną aiškią valdžios, interesų ir korupcijos vertikalę, kurios negalėjo sutrupinti ne tik tokie protestai, kokie vyko pernai vasarą ar rudenį. Diktatorių vargu ar būtų galėjusi nuversti net ginkluota revoliucija.
Dabar, praėjus metams, į kalėjimus sukaišioti ar į užsienį pabėgę Baltarusijos opozicijos atstovai net patys pripažįsta, kad gatvės protestai, kaip ir visa opozicija, nugalėti ir užgniaužti.
Užsienyje prisiglaudę politiniai opozicijos lyderiai, tarp kurių pagrindinę karūną nešioja svarbiausių Vakarų vadovų asmeniškai priimama S.Cichanouskaja, apsistojusi Lietuvoje, nebeturi nei glaudaus ryšio tarpusavyje, nei su Baltarusijos visuomene.
Tiek S.Cichanouskajos, tiek kitų panašių veikėjų politinis potencialas Baltarusijos viduje ir galimybės veikti realią padėtį šalyje – minimalios ir iš esmės išsemtos. O pati visuomenė – įbauginta ir prispausta. Negana to, nemaža jos dalis, be abejonės, toliau remia režimą.
Bet ar tai reiškia, kad režimas krizę jau ištvėrė, suvaldė ir toliau valdys, kaip darė pastaruosius tris dešimtmečius? Žinoma, kad ne.
Kiekvienoje autoritarinės ar diktatūrinės valdžios krizėje egzistuoja sunkiai apčiuopiama, tačiau lemtinga riba, kurią peržengus režimui nebėra kelio atgal į buvusią „normalybę“. Bent ankstesniu mastu. Už šios ribos po simbolinio lūžio psichologinėje visos šalies atmosferoje laukia laipsniškas krizės didėjimas, galintis nuvesti (nors ir ne visada nuvedantis) į režimo subyrėjimą ir žlugimą.
Pats A.Lukašenka su tebevaldoma režimo mašina, matyt, taip pat jaučia, kad ši riba jau peržengta, ir deda visas pastangas maksimaliai apsisaugoti. Tai liudija ir nesiliaujančios represijos, ir konfrontacijos su Vakarais aštrinimas. Akivaizdi ir išties plačių Vakarų sankcijų, galinčių dar labiau apsunkinti materialinę režimo padėtį, baimė.
Žinoma, A.Lukašenka turi lemtingą garantą – Rusijos režimą. Juk Maskva jokiu būdu negali leisti, kad Baltarusijoje pasikartotų Ukrainos scenarijus, o valdžia nekontroliuojamai subyrėtų. Bet, regis, Kremlius irgi supranta, kad satelitinį režimą reikia kažkaip performatuoti, apsisaugant nuo rizikos, o kartu išpešant iš to maksimalios naudos.
Labai tikėtina, kad „rinkimų“ metinių proga vėl skambėję Minsko diktatoriaus pažadai labai greitai pasitraukti ir surengti naujus „rinkimus“ – asmeninių Kremliaus šeimininko V.Putino ir A.Lukašenkos derybų rezultatas.
Gali būti, kad Kremliuje nupieštas scenarijus, su kuriuo priverstas sutikti ir A.Lukašenka: jis pasitraukia į saugią pensiją arba į „tautos tėvo“ poziciją surengęs savo ir Rusijos parinkto įpėdinio „išrinkimą“ bei vadinamąją konstitucijos reformą.
Tai kartu būtų jaukas ir Vakarams – juk A.Lukašenka tarsi pasitraukia, o už tai reikėtų dėkoti Rusijai. Vadinasi, galima nuo balto lapo vėl atnaujinti dialogą ir su Minsku. Beje, tai šią savaitę siūlė ir pats A.Lukašenka, nors čia pat svaidėsi grasinimais trečiuoju pasauliniu karu.
Šiaip ar kitaip, net jei Maskvoje ir Minske planuojami tokie manevrai, vargu ar Vakarai gali užkibti ant panašaus jauko ir vaidinti, kad tiki tokiomis imitacijomis. Juolab kad Vakarams ryžtingiau sukant link vis griežtesnių sankcijų, nutaikytų į svarbiausius Baltarusijos ekonomikos sektorius, atrodo, dega paskutiniai tiltai su Minsku.
Žodžiu, konfrontacija turėtų aštrėti, o konflikto smaigalyje, be abejo, būsime mes. Bet labiausiai nerimą kelia tai, kad pačioje Lietuvoje vyksta ginčai dėl dalykų, dėl kurių turėtume būti sutarę seniai.
Taigi vis dėlto bandyti tartis su sukilimą numalšinusiu režimu ar toliau jį kuo labiau spausti? Susidaro įspūdis, jog dėl to skiriasi ne tik dabartinių valdančiųjų ir opozicijos, visuomenės nuomonės, bet ir Prezidentūros, kuri norėjo perkrauti santykius dar pačių „rinkimų“ išvakarėse, ir Vyriausybės pozicijos. O tokie ginčai didina riziką, kad įvykus naujam pavojingam situacijos posūkiui mes vėl būsime nepasirengę.
