Praėjus metams po rinkimų, Baltarusija – beveik neatpažįstama: nacionalinio pabudimo numalšinti nepavyko

Praėjus metams po balsavimo, Baltarusija kai kuriais atžvilgiais yra beveik neatpažįstama.

Nuo 1994 m. valdžioje esantis autoritarinis vadovas Aliaksandras Lukašenka „iškovojo“ triuškinamą pergalę ir šeštąją kadenciją prezidento rinkimuose, kurie, milijonų manymu, buvo suklastoti.

Praėjus keliems mėnesiams po rinkimų, diena iš dienos minios piliečių Minske ir kituose Baltarusijos miestuose bei miesteliuose išėjo į gatves ir dalyvavo demonstracijose, rodydami pasipriešinimą dažnai žiauriai policijos ir saugumo pajėgų taktikai, kuri buvo pasitelkta joms numalšinti.

Daugiau kaip 33 tūkst. žmonių buvo sulaikyti policijos. Šimtai jų buvo teisiami arba laukia teismo.

Tūkstančiai žmonių buvo sumušti policijos gatvėse arba sulaikymo metu, dažnai pasitaiko pranešimų apie tariamus kankinimus, ypač liūdnai pagarsėjusiame Okrestinos kalėjime Minske.

Dauguma opozicijos lyderių buvo įkalinti arba priversti bėgti, įskaitant Sviatlaną Cichanouskają, atsitiktinę kandidatę, kuri pakeitė savo vyrą, populiarų tinklaraštininką, kuris buvo įkalintas dėl kaltinimų, laikomų fiktyviais, ir negalėjo dalyvauti rinkimuose.

S. Cichanouskaja, kuri, šalininkų teigimu, būtų laimėjusi rinkimus, jei balsai būtų buvę suskaičiuoti sąžiningai, tapo žymiausia Baltarusijos demokratinės opozicijos lydere, kuri susitiko su aukštais pareigūnais Europoje, o praėjusio mėnesio pabaigoje Baltuosiuose rūmuose susitiko su JAV prezidentu Joe Bidenu.

Tačiau praėjus metams po rinkiumų, masiniai protestai iš esmės išblėso, nes demokratinės jėgos buvo išnaikintos.

Per praėjusius metus tarp niūrių ir niūrių įvykių atsirado ir vilties žiburių. Moterys, kurias A. Lukašenka laikė silpnomis, vis dar konservatyvioje šalyje ėmėsi lyderių vaidmens opoziciniame judėjime, o daugelis jų už tai sumokėjo didelę kainą.

Baltarusijos gyventojai, kurių daugelis ilgą laiką mažai domėjosi prieškario sovietine šalies praeitimi, susigrąžino jos simbolius, o kai kas tai vadina ilgai atidėliotu nacionaliniu atgimimu.

Netrukus po ginčytinų rinkimų A.Lukašenka ėmėsi kontroliuoti viešojoje erdvėje konstruojama naratyvą.

Valstybinėje žiniasklaidoje nebuvo toleruojama jokia kitokia nuomonė, o žurnalistai, nenorintys laikytis nubrėžtos linijos, buvo greitai atleisti. Kai kuriuos iš jų pakeitė redaktoriai iš Rusijos valstybinės žiniasklaidos.

Baltarusiams, norintiems gauti nefiltruotų naujienų, nepriklausomos žiniasklaidos priemonės buvo labai svarbios, todėl daugelis informacijos ieškojo socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, „Telegram“, kanalo „Nexta Live“, kuris taip pat padėjo koordinuoti protestus, pranešimus.

A. Lukašenkps parlamentas priėmė šalies Baudžiamojo kodekso pakeitimus, pagal kuriuos nesankcionuotų mitingų nušvietimas tapo nusikaltimu. Tai reiškia, kad žurnalistai gali būti nubausti ir net įkalinti vien už tai, kad dirba savo darbą.

Liepos mėn., kai buvo surengta keletas koordinuotų reidų, susidorojimas su nepriklausoma žiniasklaida tapo dar intensyvesnis. Liepos 8 d. valdžios institucijos suėmė mažiausiai 11 žurnalistų, atliko daugiau kaip 20 kratų ir užblokavo tris naujienų svetaines.

Pirmiausia Minske buvo nusitaikyta į vieną seniausių ir populiariausių šalies laikraščių „Nasha Niva“, kuris dabar leidžiamas tik internete. Taip pat buvo ieškoma interneto portalo Tut.by, „Radio Free Europe“ Baltarusijos tarnybos Minske biuro ir žurnalistų.

A.Lukašenka taip pat nusprendė uždaryti Baltarusijos žurnalistų asociaciją (BAZh), todėl teisių gynimo grupės paragino tarptautinę bendruomenę imtis veiksmų.

„Prieš paskutinius nepriklausomus Baltarusijos žurnalistus vykdomas išskirtinio masto susidorojimas, vertas tamsiausių šalies istorijos valandų“, – liepos mėn. sakė organizacijos „Žurnalistai be sienų“ (ŽBS) Rytų Europos ir Centrinės Azijos skyriaus vadovė Jeanne Cavelier.

Remiantis ŽBS 2021 m. Pasaulio spaudos laisvės indeksu, Baltarusija yra pavojingiausia žurnalistams šalis Europoje, užimanti 158 vietą iš 180 šalių.

A.Lukašenkos sprendimas nukreipti „Ryanair“ skrydį tarp ES šalių Graikijos ir Lietuvos į Minską, į kurį atvykus buvo suimtas tinklaraštininkas ir žurnalistas Ramanas Pratasevičius, padidino pasipiktinimą Europos Sąjungoje ir Jungtinėse Valstijose dėl jo veiksmų.

ES, Jungtinės Valstijos ir daugelis kitų šalių greitai uždraudė Baltarusijos nacionalinio oro vežėjo „Belavia“ skrydžius, o dauguma komercinių lėktuvų dabar vengia Baltarusijos oro erdvės.

Pagal birželio mėn. paskelbtą tolesnį suderintą sankcijų etapą ES ėmėsi priemonių prieš kai kurias Baltarusijos ekonomikos sritis, įskaitant kalio ir naftos pramonę – dvi A.Lukašenkos režimo „melžiamas karves“.

Atsakydamas į tai A.Lukašenka pažadėjo siųsti kontrabandą ir migrantus į Europą. Netrukus po to, Lietuvos, kuri suteikė prieglobstį S.Cichanouskajai ir kitiems baltarusiams, taip pat priėmė iš Minsko išvarytą Baltarusijos universitetą, pareigūnai ėmė registruoti migrantų bangą, plūstančią per jos sieną su Baltarusija.

„Tai dar vienas režimo bandymų įbauginti šalis partneres, remiančias opoziciją jo piktnaudžiaujančiam režimui, pavyzdys – tiek iš Baltarusijos išorės, tiek iš vidaus. Raginame A. Lukašenkos režimą nedelsiant nutraukti šią neatsakingą ir pavojingą praktiką“, – teigiama rugpjūčio 5 d. JAV misijos prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) pareiškime.

Tą pačią dieną Lenkijos pareigūnas apkaltino Baltarusiją siunčiant per savo sieną vis daugiau migrantų ir teigė, kad Minskas „vykdo hibridinį karą su Europos Sąjunga“.

S.Cichanouskaja visuomenei buvo beveik nežinoma, kol gegužės mėn. nebuvo suimtas jos vyras Siargejus Cichanouskis, populiarusis vlogeris, kurio „YouTube“ kanalas „A Country For Life“ demaskavo korupciją Baltarusijoje.

Netrukus po to ji, matyt, nenoriai sutiko kandidatuoti vietoj jo. Skirtingai nei keli vyrai, kurie siekė tapti kandidatais, ji pateko į rinkimų biuletenį – galbūt dėl to, kad Lukašenka, kuris moteris apibūdino kaip „vargšes“, nelaikė jos realia grėsme.

S.Cichanouskajos kalba mitinguose, kurie vis didėjo, paprastai jai antrina Veranika Cepkala, vadovavusi žlugusiai vyro Valero, buvusio ambasadoriaus Vašingtone ir Minsko Hi-Tech parko įkūrėjo, prezidentinei kampanijai, ir Marija Kalesnikava, vadovavusi žlugusiai Viktoro Babarykos, buvusio Rusijos valdomo banko „Belgazprombank“ valdybos pirmininko, kampanijai.

S.Cichanouskajos kumštis, M.Kalesnikavos širdies ženklas ir V.Cepkalos ženklas „V“, reiškiantis pergalę, greitai tapo rinkimų simboliais.

„Ši moterų trijulė buvo priešingybė A.Lukašenkai“, – sakė baltarusių žurnalistė Hanna Liubakova. – Jos buvo malonios, empatiškos ir išklausė žmones. Jų tikslas buvo surengti naujus ir sąžiningus rinkimus. Suteikti žmonėms realią galimybę rinktis. Jie žengė į priekį vietoj vyrų ir daug rizikavo, ir akivaizdu, kad visuomenė tai įvertino“.

Šiandien S.Cicahnouskaja gyvena Lietuvoje, o V.Cepkala kartu su vyru ir šeima taip pat pabėgo.

Rugsėjo 7 d. Minsko centre kaukėti vyrai suėmė M.Kalesnikavą, o kitą dieną kartu su dviem bendrininkais nuvežė prie Ukrainos sienos.

M.Kalesnikava atsisakė kirsti sieną ir suplėšė savo pasą. Tada ji buvo nuvežta atgal į Minską ir įkalinta.

Rugpjūčio 4 d. M.Kalesnikava kartu su kitu opozicijos veikėju Maksimu Znaku buvo teisiama už uždarų durų Minske. M.Kalesnikava, kuriai gresia iki 12 metų kalėjimo už „bandymą įvykdyti perversmą“ ir „ekstremistinės organizacijos kūrimą“, buvo nufilmuota besišypsanti ir šokanti stikliniame narve.

Baltarusijos gatvėse moterys žengė į priekį, žygiuodamos pačios ir organizuodamos solidarumo su protestuotojais grandines ankstyvuosiuose demonstracijų etapuose.

„Jų dėka keičiasi visuomenės požiūris į moteris“, – sakė H.Liubakova.

Kitas pasipriešinimo ženklas, plevėsuojantis ore per opozicijos mitingus ir protestus, yra baltai raudona ir balta Baltarusijos vėliava, kuri ilgą laiką buvo A.Lukašenkos priešininkų simbolis.

1995 m. per prieštaringai vertinamą referendumą ji buvo panaikinta ir pakeista beveik identiška sovietinių laikų respublikos vėliavos versija.

Per pastaruosius metus vėliava buvo išskleista kaip niekada dažniau. Ypač jaudinančiu simboliu ji tapo Ninos Bahinskajos, trapios 74 metų senelės, kuri neatsisakė pasipriešinti policijai, siekiančiai atimti vėliavą, rankose.

Raudonos ir baltos spalvos taip pat buvo vaizduojamos ant visko: pradedant drabužių virvėmis ir šieno kupetomis, baigiant daugiabučių balkonais ir laiptinėmis.

A.Lukašenkos, kuris opozicijos vėliavą pavadino „fašistų samdinių vėliava“, vadovaujama policija ir saugumo pajėgos stengėsi nukabinti arba sunaikinti beveik bet kokią viešai demonstruojamą raudoną ir baltą spalvą, kartais sukeldamos siurrealistines scenas.

Protestuotojai taip pat iškėlė herbą su Vyčiu. Pasak britų istoriko Normano Davieso, priimdami šiuos simbolius baltarusiai susigrąžino ikisovietinę šalies, kuri XIV-XVIII a. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

„Istorinėje vėliavoje buvo baltas erelis, reiškiantis Lenkiją, ir raitelis, Vytis, reiškiantis Lietuvą“, – neseniai interviu RFE/RL sakė N.Daviesas, kuris yra daugelio knygų apie Europos istoriją autorius.

Kai demonstrantai ją nešioja, pasak jo, tai reiškia, kad „mes nesame rusai, mūsų protėviai kilę iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės“.

Magutnyj boga – religinė giesmė, sukurta XX a. ketvirtajame dešimtmetyje ir 1993 m. pasiūlyta kaip nacionalinis himnas, per pastaruosius metus taip pat tapo Baltarusijos prodemokratinio judėjimo simboliu, giedama Minsko metro stotyse ir prekybos centruose.

Dar niekada anksčiau baltarusiai taip plačiai nepripažino raudonai baltos vėliavos ir herbo, sakė baltarusių apžvalgininkė ir analitikė Hanna Baraban.

„Tai kartu su atgimusiu visuomenės susidomėjimu baltarusių kalba, istorija ir muzika (pvz., daugybė baltarusių muzikantų koncertų Minsko gatvėse) parodė, kad baltarusiai visame socialiniame spektre vis labiau suvokia, jog iš tikrųjų jie yra ta pati tauta“, – sakė H.Baraban.

„Turint omenyje, kad anksčiau baltarusiai gana pasyviai žiūrėjo į savo istoriją, kalbą, meną, jau nekalbant apie nacionalines idėjas, praėjusio rugpjūčio įvykius tikrai galima vadinti „nacionaliniu pabudimu“, – pridūrė H.Baraban.

„Mano nuomone, – sakė ji. – Po žiaurių represijų prieš pilietinę visuomenę, nepriklausomą žiniasklaidą ir nevyriausybines organizacijas, įvairios protestuotojų grupės dar labiau suartėjo, kalbant apie Baltarusijos kaip tautos viziją ir jos vietą pasaulyje.“