Armėnijoje šeimos desperatiškai bango gauti žinių apie savo artimuosius. Auga ne tik nepasitikėjimas valdžios daromais DNR testais, bet ir spaudimas vyriausybei.
Larissa Dureyan ieškojo savo dvidešimtmečio sūnaus Mxitaro nuo spalio mėnesio. Privalomąją karo tarnybą jis pradėjo 2019 m. Liepos mėn. Jaunuolis tarnavo Fizulyje, kai prasidėjo karas praėjusių metų rugsėjį.
Spalio 12 d. jis paskambino motinai, sakydamas, kad jį perkelia kažkur kitur, nenurodydamas kur. Tai buvo paskutinis kartas, kai ji girdėjo sūnaus žodžius.
„Jie atvežė berniuko, dėvėjusio mano sūnaus švarką, kūną. Kišenėje jie taip pat rado jo kreditinę kortelę, – sakė ji. – Veidas nebuvo atpažįstamas. Mano sūnaus rankos buvo pilnos randų, nes paauglystėje jam buvo atlikta operacija. Taigi pirmiausia pažvelgiau į kūno rankas. Jos buvo tobulos, visiškai be randų.“
„Aš daviau savo DNR ir vėliau paklausiau, ar jie patikrino. Jie sakė, kad dar ne, bet kad tai tikrai mano sūnus, nes jo striukė ir kreditinė kortelė buvo ant kūno. Aš reikalavau, kad jie patikrintų DNR“, – liūdnai kalbėjo moteris.
Patikrinę testą pareigūnai patvirtintino, kad tai ne jos sūnus.
„Įsivaizduokite, jei būčiau palaidojęs kažkieno vaiką, jiems nebūtų pavykę jo rasti. O kas, jei kažkas kitas palaidojo mano sūnų, manydamas, kad tai jų?“, – klausė L.Dureyan.
Kadangi klaida buvo atskleista, ji tęsė savo sūnaus paieškas morguose, ligoninėse ir internete, skelbdama jo nuotraukas socialiniuose tinkluose. Bet pastangos buvo bevaisės.
Skaičiai, kiek žuvusiųjų kūnų vis dar nėra rasta arba kurie laikomi karo belaisviais Azerbaidžane, lieka neaiškūs. Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas balandžio viduryje tvirtino, jog žuvo 3621 žmonės, 321 dingo ir 200 kūnų dar nėra nustatyta.
Nors L.Dureyan vis dar neturi žinių, kai kurios šeimos galų gale rado savo sūnus. Sausio mėnesį Narine Gasparyan buvo pasakyta, kad kriminalistai iš DNR mėginio nustatė jos sūnaus kūną. Jai buvo duota palaidoti tris kaulus, tai kas liko iš jos sūnaus.
Po kelių savaičių N.Gasparyan iš laboratorijos gavo žinią, kad tai ne jos sūnus. Šeima iškasė palaidotus kaulus ir toliau ieškojo sūnaus.
„Po dviejų savaičių morge radome pilną, vis dar atpažįstamą mūsų sūnaus lavoną. Mačiau jį ir tai buvo jis“, – tvirtino N.Gasparyan.
Žuvusio kario motina nenori, kad jos sūnaus atvejis būtų naudojamas kritikuojant tuos, kurie dirba atpažindami kūnus.
„Aš tiesiog manau, kad mokslininkai taip pat yra žmonės, o galbūt jie buvo tiesiog pavargę, nes dabar labai daug dirba. Kalbėjomės su laboratorija ir sutikome su mintimi, kad tai netyčinė klaida. Vis dėlto tai buvo labai skausminga, – sakė ji. – Bet mums pasisekė, kad bent jau radome savo sūnaus kūną ir bent jau sugebėjome tinkamai jį palaidoti. Daugelis žmonių neturi nieko.“
Iššūkis mokslininkams
Diana Harutyunyan yra Teismo medicinos mokslinio praktinio centro teismo genetikos ekspertė, dirbanti Sveikatos apsaugos ministerijai.
„Mes dėl to jaučiamės siaubingai. Bet jūs turite žinoti, kad tai žmogaus klaida perrašinėjant skaičius, tai neturi nieko bendro su mašinomis“, – apgailestavo mokslininkė.
Anksčiau centre buvo tik keli atvejai, kai per metus buvo identifikuojama DNR iš kaulų, susijusių su baudžiamosiomis bylomis ar archeologiniais tyrimais. Po konflikto Kalnų Karabache į laboratoriją keliavo keli šimtai kaulų ir kūno dalių, siekiant jas identifikuoti.
Laboratorijos darbuotojai pripažįsta, kad nebuvo tam pasirengę. Tačiau ne tik aukų skaičius apsunkino DNR tyrimus.
„Iškilo mechaninių ir cheminių sunkumų kūnų tyrimams, – tvirtino D.Harutyunyan. – Mes turime keletą fragmentų, kurie yra taip giliai sudegę, taip sugadinti, kad nežinome, ar apskritai pavyks juos identifikuoti.“
Armėnija yra apkaltinusi Azerbaidžaną dėl baltojo fosforo naudojimo, kuris galėtų paaiškinti tokius stiprius karių ir žuvusiųjų kūnų nudegimus.
„Buvo taikomasi į žmonių grupes siekiant sudeginti. Jie visi mirė. Buvo iškasta duobė, visi kūnai buvo įmesti į ją. Taigi reikia identifikuoti visus kaulus ir jų dalis, kurios turi visiškai tą patį profilį, kai supranti, kad jie priklausė tam pačiam kūnui ir tam pačiam asmeniui.“
Prieš atkurdama pilnus palaikus, laboratorija išduoda kaulus.
„Raudonasis kryžius patarė mums palaukti, kol atpažinsime kelis vieno žmogaus kaulus ir kūno dalis, ir atstatysime lavoną, prieš grąžindami jį šeimai, – pasakojo D.Harutyunyan. – Ar galite įsivaizduoti, kaip sakome šeimoms, kad turime jūsų sūnų, bet palaukite, mes jo dar negrąžinsime? Tai tiesiog neįmanoma. Šeimos nėra tokios kantrios, jos negali laukti, daro mums spaudimą.“
Pasitikėjimo trūkumas
Kai kurios šeimos nepasitiki oficialios laboratorijos rezultatais ir nusprendžia juos patikrinti siųsdamos DNR mėginius už Armėnijos ribų arba konsultuodamosi su privačiomis įmonėmis.
Anna Hovhannisyan yra DNR tyrimus atliekančios privačios bendrovės „Genetic Forensic Center LLC“ generalinė direktorė. Prieš karą ji nedirbo ties kaulų DNR testavimu, tačiau šią veiklą pradėjo sulaukusi finansinės pagalbos iš Prancūzijos gydytojų grupės Santé Arménie.
„Žmonės čia ateina su DNR tyrimu iš oficialios laboratorijos ir su DNR ekstraktais. Jie man duoda mėginį, o aš atlieku tuos pačius tarptautiniu mastu pripažintus tyrimus su žymekliais, kaip jie padarė oficialioje laboratorijoje“, – sakė A.Hovhannisyan.
Kol kas ji dar kartą patikrino kelis pavyzdžius, neapmokestindama šeimos. Visi mėginiai atitiko oficialios laboratorijos rezultatus, vadinasi, klaidos nebuvo, išskyrus vieną.
„Turiu atsisakyti kai kurių žmonių, nes neturiu laiko ar galimybių atlikti tiek bandymų. Taigi žmonės, turintys finansinių galimybių, kreipiasi į Europos ar JAV laboratorijas“, – apgailestavo ji.
„Tėvai mumis nepasitiki, todėl mus išbando. Jie atneša kažkieno, ne šeimos, DNR mėginius, sakydami, kad tai kažkas iš šeimos, norėdami sužinoti, ar suprasime, kad tai ne kažkas iš šeimos, ar ne“, – piktinosi mokslininkė.
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
