Palyginti su paskutiniais regioniniais rinkimais, vykusiais prieš šešerius metu, rinkėjų aktyvumas sumažėjo 16 proc.
Aktyvumas krito ne dėl koronaviruso. Tik 17 pro. IFOP apklausoje dalyvavusių respondentų teigė, kad pandemija prisidėjo prie jų sprendimo nebalsuoti. Priešingai, per pastaruosius 12 mėnesių Italijoje, Olandijoje ir Vokietijoje vykusių rinkimų aktyvumo skaičiai buvo beveik tokie patys, kokie buvo anksčiau.
Apklausų rengėjams ir politologams rekordinis susilaikymas yra nerimą keliantis Prancūzijos atstovavimo ir demokratinės apatijos krizės ženklas, kurį dar labiau sustiprino prezidento Emmanuelio Macrono bandymas vengti tradicinės kairiųjų ir dešinių takoskyros, kuri veiksmingai mobilizuodavo rinkėjus.
„Prancūzijos demokratija serga, – tikino Emmanuelis Rivière'as iš apklausų instituto „Kantar“. – Siūlomas politines galimybes tapo taip sunku atskirti, kad susidaro įspūdis, jog politinis gyvenimas yra tam tikras šešėlių teatras, kuriame politikai yra labiau suinteresuoti išsirinkti, nei išspręsti rinkėjams rūpimus klausimus.“
Tai gali turėti milžiniškų pasekmių kitų metų prezidento rinkimams: tiek pakenkti E.Macrono galimybėms patekti į antrąjį turą, tiek susilpninti jo pagrindinę varžovę, kraštutinių dešiniųjų lyderę Marine Le Pen. Jų likimai priklausys nuo to, ar rinkėjai ir toliau jaus tą patį atsiribojimo nuo politinės klasės ir politinių diskusijų jausmą ir ar E.Macronui pavyks aiškiau apibrėžti savo politinę liniją.
Rinkėjai gali pakartoti tai, ką jie padarė 2017 m.: rinkdami E.Macroną, jie priešinosi prieš politiniam elitui, rinkdamiesi nuošalyje buvusi asmenį.
Tačiau ir jis, ir M.Le Pen ir toliau kratosi elito etiketės ir vaikosi nuošalyje esančio politiko vaidmens, kovojančio prieš sugedusią politinę sistemą.
Tačiau dabartinė situacija gali būti naudinga netikėtai trečiai asmenybei – nors šiame etape neaišku, kas tai galėtų būti.
„Didžiulis rinkėjų skaičius nebesitapatina su konkrečia politine partija, kas sukūrė itin dinamišką ir nenuspėjamą elektoratą, kuris dar kartą galėtų būti naudingas nežinomai asmenybei, kaip tai 2017 m. padarė Emmanuelis Macronas“, – sakė politologas Jeanas-Yvesas Dormagenas, dešimtmečius studijavęs rinkėjų elgesį.
J.Dormageno teigimu, rinkėjų susilaikymą taip pat gali skatinti E.Macrono mėtymasis tarp kairiųjų ir dešiniųjų ir atsisakymas aiškiau apibrėžti savo politinę liniją, „nes pasirinkimas yra painus“.
Žemas sekmadienio rinkimų aktyvumas prezidentui reiškė keletą nesėkmių.
Vieno regiono rinkimuose, sąrašas, kurį vedė Prancūzijos ministras pirmininkas ir kuriame dalyvavo aukšto lygio vidaus reikalų ir teisingumo ministrai, surinko tik 9 proc. visų balsų, o rinkėjų aktyvumas siekė vos 33 proc.
Tai taip pat parodė, kad pagrindinis E.Macrono argumentas, skatinantis žmones balsuoti – pasirinkimas tarp jo ir kraštutinių dešiniųjų – prarado savo galią. Rinkėjai nepasirodė, nors apklausos prognozavo tvirtą palaikymą Le Pen partijai.
Iš tikrųjų 42 procentai prancūzų kraštutinių dešiniųjų nebemato kaip pavojaus demokratijai – 6 procentiniais punktais daugiau po to, kai E.Macronas tapo prezidentu.
E.Macronas taip pat nesugebėjo įvykdyti 2017 m. rinkimų kampanijos pažado, kad sustiprins žmonių tikėjimą politiniu procesu. Per jo kadenciją dvejuose iš trijų rinkimų nuo balsavimo susilaikė rekordiškai daug gyventojų.
M.Le Pen sekėsi ne kiek geriau. Jos kandidatams sekėsi žymiai prasčiau nei prieš šešerius metus, nepaisant partijos idėjų dėl saugumo, islamo ir migracijos, persmelkiančių didžiąją dalį žiniasklaidos diskusijų.
Sekmadienio žemas rinkėjų aktyvumas rodo tai, kad Prancūzijos rinkėjams, eiliniuose rinkimuose, priešingai nei prezidento, trūksta svarbių klausimų ir realių pokyčių galimybės, ypač po E.Macrono kadencijos, kurios metu prezidento postas tapo dar labiau centralizuotas.
„Macronas visiškai suasmenino ir prezidentizavo sistemą, todėl kiti rinkimai atrodo visiškai bereikšmiai, atrodo, kad viskas nusprendžiama Eliziejaus rūmuose, o vieninteliai rinkimai, kurie yra svarbūs, yra prezidento“, – griežtai kalbėjo J.Dormagenas.
Prezidento rinkimuose aktyvumas išlieka didelis, bet žmonės linkę iš valstybės vadovo tikėtis šiek tiek nerealių vilčių.
„Šiandien Prancūzijos prezidento galios nėra tokios stiprios kaip generolo Charleso de Gaulle'o, – antrino E. Rivière'as. – Mes gyvename iliuzijoje, kad turime išrinkti prezidentą, kuris aiškiai įsipareigoja radikaliai pakeisti visuomenę, tačiau, atsižvelgiant į didžiulį politinių partijų susilpnėjimą dėl prezidentinės sistemos, atsiduriame apgaulingoje aklavietėje.“
Parengta pagal „Politico“ inf.
