„Buvo nustatyta, kad dalyvavote smurtiniuose veiksmuose Al Aksos mečetėje. Jūs būsite patrauktas atsakomybėn. Izraelio žvalgyba“, – parašyta žinutėje.
Namų šeimininkė, gyvenanti už kelių minučių kelio pėsčiomis nuo mečetės, buvo nuėjusi dalyvauti vakarinėse maldose. Jos amžius ir elgesys prieštaravo galimybei, kad ji prisijungė prie šimtų jaunų vyrų, kurie akmenimis ir fejerverkais gynėsi, kai Izraelio saugumo pajėgos įsiveržė į Haram-aš Šarifą (Kilniąją šventovę).
Daugelis kitų žmonių, įskaitant CNN prodiuserį Kareemą Khadderį, kuris taip pat buvo Haram-aš Šarife, į savo telefonus gavo tokią pačią žinutę.
Paskambinus numeriu, iš kurio buvo išsiųsta žinutė, susisiekti nebuvo įmanoma. Numeris buvo neaktyvus, ir neaišku, ar siuntėjas iš tiesų buvo Izraelio žvalgyba, ar kas nors kitas.
Tačiau nepaisant to, gana lengva suprasti, jog Izraelis turi visas technines priemones, kuriomis disponuoja XXI a. vyriausybė, kad galėtų kontroliuoti maištaujančius gyventojus.
Be technologijos, kuri seka atskirų mobiliųjų telefonų judėjimą, Izraelis naudoja dronus, kurie atidžiai stebi judėjimą senamiestyje ir jo apylinkėse. Jiems padeda šimtai uždarosios televizijos kamerų.
Dabartiniams neramumams malšinti pasitelkta tūkstančiai ginkluotų policininkų, kuriems padeda policijos sunkvežimiai, purškiantys, kaip palestiniečiai vadina, „kanalizacijos vandenį“ – kenksmingą skystį, kuriuo apipurškiami protestuotojai, praeiviai, automobiliai, parduotuvės ir namai.
Izraelis taip pat gali pasigirti legendinėmis vidaus ir išorės žvalgybos tarnybomis, vienomis geriausiai aprūpintų ir techniškai pažangiausių ginkluotųjų pajėgų Žemėje, taip pat oficialiai neigiamu, bet ne mažiau realiu branduoliniu arsenalu.
Tačiau Izraelio valstybė vis tiek patiria sunkumų. Pagrindiniai jos priešininkai Jeruzalės gatvėse ir alėjose yra šimtai jaunų palestiniečių vyrų.
Rytų Jeruzalę, kuriai priklauso ir senamiestis, Izraelis užėmė 1967 m. birželį – netrukus po to įvykusios aneksijos tarptautinė bendruomenė niekada nepripažino. Praėjus beveik 54 metams miestas, kuris teigia esąs suvienijęs, dar niekada nebuvo taip susiskaldęs.
Prezidentas Joe Bidenas, atsisakęs savo pirmtako aistringo pritarimo Izraeliui ir visiems jo reikalavimams, dar kartą patvirtino, kad jo administracija tiki dviejų valstybių sprendimu, pagal kurį Izraelis ir būsima Palestinos valstybė gyventų viena šalia kitos.
Tačiau šis sprendimas yra seniai praėjusių laikų reliktas. 2018 m. gegužės mėn. vykę protestai Gazoje, kurie sutapo su JAV ambasados Jeruzalėje atidarymu. D. Trumpo administracijos nepajudinamas pritarimas maksimalistiniams Izraelio reikalavimams buvo paskutinė vinis į dviejų valstybių sprendimo karstą.
Jei šis sprendimas mirė jau tada, tai dabar jį atgaivinti būtų dar sunkiau. Izraelio gyvenviečių kūrimo programa okupuotose teritorijose reiškia, kad Oslo taikos proceso metu puoselėtos fantazijos apie Rytų Jeruzalę kaip veikiančios Palestinos valstybės sostinę Vakarų Krante ir Gazos ruože paprasčiausiai yra neįgyvendinamos.
Tuo metu Palestiniečiai yra susiskaldę tarp senstančios Ramalos vadovybės, kuriai vadovauja 85 metų Mahmoudas Abbasas, ir tarptautinės bendruomenės izoliuotos karingos „Hamas“ grupuotės, valdančios vis labiau skurstančią Gazą.
M. Abbasas, Palestinos savivaldos prezidentas nuo 2005 m., neseniai atšaukė parlamento rinkimus ir, atrodo, yra patenkintas savo autoritariniu valdymu.
O Gazos Ruože „Hamas“ tampa vis labiau nepopuliari dėl blogo valdymo, priespaudos ir korupcijos. Izraelio apšaudymas neapdorotomis raketomis gali padidinti „Hamas“ patikimumą kai kuriuose sluoksniuose, tačiau Izraelio kontratakos greičiausiai nepadarys nieko daugiau, tik dar labiau padidins Gazos gyventojų vargą.
Nauja jaunų palestiniečių karta, nustebinusi izraeliečius ir palestiniečių vadovybę, sukilo prieš šį status quo. Izraelis į tai atsakė jėga, Palestinos savivaldos vadovybė – tuščia retorika, „Hamas“ ir kitos Gazos ruožo grupuotės – raketomis. Ir nė vienas iš šių atsakymų neduos nieko teigiamo.
Galimybė, kuri prieš 20 metų atrodė neįgyvendinama svajonė, vadinamasis vienos valstybės sprendimas, gali būti vienintelis būdas užbaigti šį šimtmetį trunkantį konfliktą. Tai reikštų, kad dabartinis Izraelis, Rytų Jeruzalė, Vakarų Krantas ir galbūt net Gaza taptų viena valstybe, kurioje galiotų tie patys įstatymai, o visiems jos teritorijoje gyvenantiems asmenims būtų suteiktos tos pačios teisės.
Šiuo metu Izraelio faktiškai kontroliuojama teritorija yra padalinta į Izraelio piliečius ir likusius gyventojus, gyvenančius pagal dvi teisines sistemas: vieni naudojasi visomis valstybės piliečių teisėmis ir apsauga, o kiti – ne.
Šią situaciją galima įvardyti įvairiai. Žmogaus teisių stebėjimo organizacija „Human Rights Watch“ ir Izraelio teisių gynimo grupė „B'tselem“ tai pavadino apartheidu ir kruopščiai ir išsamiai aprašė, kodėl, jų nuomone, šis apibūdinimas tinka. Izraelis tai neigia.
Tačiau įvykiai Jeruzalėje, Gazoje ir kitur rodo paprastą faktą. Šis konfliktas atsidūrė aklavietėje. Senieji būdai jį išspręsti – karu ar derybomis – žlugo. Nė viena pusė negali laimėti. Tačiau pralaimėti gali visos.
Parengta pagal CNN inf.
