Amerikiečių žurnalistas D. Satteris: „Sacharovas buvo pasirengęs mesti iššūkį sovietinei valstybei“

V. Putino epochos Rusija bandydama pateisinti savo nusikaltimus netgi imasi sovietiniu būdu melagingai aiškinti moralės principus. Vyrauja įsitikinimas, kad būtent valstybės stiprinimas yra politinių veiksmų kriterijus. 2004 m. gruodžio 28 d. Federalinės narkotikų kontrolės tarnybos (FKSN) vadovas ir buvęs sovietų disidentų tardytojas Viktoras Čerkesovas rašė, kad, žvelgiant į susidariusią Rusijos geopolitinę padėtį ir nacionalinę sudėtį, būtina šalies išlikimo sąlyga – stipri valstybė. Šios „stiprios valstybės“ interesai pateisina represijas net ir prieš tuos, kurie priešinasi valstybės politikai moraliniais pagrindais. Savo argumentą jis vaizdžiai pailiustravo teigdamas, kad dauguma tų, kurie priešinosi sovietinei sistemai iš tikrųjų „taikėsi į pačią valstybės širdį“. Štai kodėl KGB agentai (įskaitant ir jį patį) jautėsi teisūs persekiodami šiuos žmones.

Savo nuomonę dėl tokios mąstysenos Andrejus Sacharovas išsakė tiek savo politinėje veikloje, tiek savo raštuose. Kiek jį pažinojau per tuos metus Maskvoje (1976–1980 m.), Sacharovas ne tik viešai kalbėjo apie politinių represijų atvejus, bet ir pasirodydavo už teismo rūmų, kuriuose vykdavo disidentų teismas, durų, taip išreikšdamas savo palaikymą jiems. (Kaltinamųjų draugai nebūdavo įleidžiami į teismo salę). Jis tokiu būdu savo palaikymą reiškė ne tik Maskvoje teisiamiems Helsinkio grupės disidentams – Jurijui Orlovui, Aleksandrui Ginzburgui ir Anatolijui Šaranskiui, – bet ir Vilniuje teisiamam Sergejui Kovaliovui, Omske prieš teismą stojusiam Krymo totorių lyderiui Mustafai Džemiliovui ir Taškente teisiamam Vladimirui Šelkovui, 83 metų Septintosios dienos adventistų bažnyčios lyderiui.

Kartais atrodė, kad Sacharovas, suvokdamas savo milžinišką mokslo prestižą ir patį faktą, kad praeityje tarnavo sovietinei valstybei, buvo pasiryžęs apsaugoti kitus, kurie kovojo už demokratines laisves Sovietų Sąjungoje ir buvo mažiau žinomi, tačiau kurių drąsą ir indėlį jis be galo vertino.

Jis taip pat susitikdavo su šimtais paprastų piliečių, kurie kreipdavosi į jį susidūrę su neteisybe. Žinoma, tokie susitikimai Sacharovui kėlė pavojų, nes niekada negalėjai žinoti, ar su juo susisiekęs „darbininkas“, kuris pasidalindavo savo istorija apie patirtą neteisybę, iš tikrųjų nebūdavo provokatorius. Tačiau pavojus kilo ne tik Sacharovui, bet ir tiems, kurie kreipdavosi į jį su teisėtais skundais tikėdamiesi, kad jis jiems padės. Kai kuriuos iš jų pakeliui į susitikimą su Sacharovu ištikdavo įtartinos mirtys, dėl kurių pats Sacharovas labai sielvartavo.

Apskritai Sacharovo butas Čkalovo gatvėje buvo organizuoto pasipriešinimo sovietiniam totalitarizmui viršūnė Maskvoje. Būtent čia vykdavo spaudos konferencijos, kuriose daug kartų ir pats dalyvavau; į jas susirinkdavo žurnalistai ir disidentai, kurie susėdę ant grindų klausydavosi pačių aukų pasakojimų apie žmogaus teisių pažeidimus ir rengdavo pareiškimus, kurių egzemplioriai būdavo padaromi per kalkę ir kuriuos pasirašydavo pats Sacharovas bei kiti ten susirinkusieji. Sacharovo bute taip pat vykdavo rimtos intelektualaus pobūdžio diskusijos; kartu su kitais korespondentais ir artimiausiais Sacharovo draugais, tokiais kaip Georgijus Vladimovas, Marija Podyapolski, Jevgenija Pečuro ir Sofija Kalistratova, mes kartu virtuvėje gerdavome arbatą.

Tačiau Sacharovo vykdoma veikla asocijavosi ne vien su gera nuotaika ir smagiai leidžiamu laiku. Vieną vakarą savo bute jis man pasakė: „Spaudimas yra beveik nebepakeliamas.“

Sacharovas buvo pasirengęs mesti iššūkį sovietinei valstybei, nes, kaip ir visi tikri didieji humanistai, tikėjo, kad moralė yra svarbesnė už politinius valstybės tikslus. 1973 m. Skandinavijos radijui ir televizijai duotame interviu, kuris vėliau tapo pretekstu rengti prieš jį nukreiptą spaudos kampaniją, Sacharovas paaiškino protesto vaidmenį.

„Reikia kurti idealus“, – sakė jis, – net ir tada, kai nematote jokio būdo juos pasiekti... nėra idealų, nėra ir vilties ir... ir tada nelieka nieko kito kaip tik tūnoti visiškoje tamsoje, beviltiškame akligatvyje.“

Anot Sacharovo, buvo dar vienas svarbus dalykas. „Mūsų šalies istorija – tai pavyzdys, kuriuo nereikėtų sekti“, – teigė jis. „Vakarų pasaulis ir besivystančios šalys turėtų nekartoti tokio masto klaidų, kurias padarėme mes savo istorinės raidos metu.“

Sacharovui neteko pamatyti Sovietų Sąjungos žlugimo bei demokratijos vilties žlugimo posovietinėje Rusijoje. Niekas negali tiksliai pasakyti, kokia būtų buvusi jo pozicija dėl B. Jelcino suorganizuoto ginkluoto išpuolio prieš Rusijos parlamentą 1993 m., dviejų Čečėnijos karų, sprogimų daugiabučiuose 1999 m., „Nord-Ost“ įkaitų dramos 2002 m., Beslano mokyklos žudynių 2004 m. ir kitų posovietinių Rusijos žiaurumų. Galbūt jis visuose šiuose įvykiuose, kuriuose rėžimo vaidmuo buvo pridangstytas, būtų įžvelgęs slaptosios policijos provokacijas?

Niekas to nežino. Tačiau Sacharovo reakcija į 1977 m. Maskvoje įvykusį įvykį leidžia numanyti, kokia būtų buvusi jo reakcija į minėtus įvykius. Sausio 8 d. Maskvos metro sprogo bomba. Sprogimo metu žuvo keli keleiviai ir dar daugybė žmonių buvo sužeisti. Sausio 11 d. KGB agentas Viktoras Luisas, vienintelis Rusijos pilietis, kuriam buvo leista dirbti Didžiosios Britanijos laikraštyje, paskelbė straipsnį, kuriame buvo teigiama, kad sovietų pareigūnai apkaltino disidentus įvykdžius šį nusikaltimą. Atrodė, kad tai buvo pasirengimas visų represijų kampanijai.

Reaguodamas į šią situaciją, Sacharovas rašė: „Manęs neapleidžia nuojauta, kad sprogimas Maskvos metro... yra nauja represinių institucijų provokacija... Raginu pasaulį reikalauti atviro ir viešo tyrimo...“

Ir šiandien Rusijoje reikalingas „atviras ir viešas“ pastarųjų 26 metų įvykių tyrimas. Šiuo atžvilgiu nėra geresnio įkvėpimo už Andrejaus Sacharovo, kuris ieškojo tiesos sunkiausiomis sąlygomis Sovietų Sąjungoje, pavyzdį, nes jis tikėjo, kad idealų egzistavimas buvo vienintelė alternatyva „beviltiškam akligatviui“ ir vilties sinonimas.