Šio dešimtmečio grėsmės – daug didesnės, susijusios su elektronais, o ne atomu, smegenų pajėgumu, o ne šiurkščia jėga. Sritys, kuriose kariaujama, įvairuoja nuo debesijos iki sekimo technologijų ir žmogaus kūno. Vykdytojus sunku nustatyti ir dar sunkiau suimti, juolab kad jie gali būti ne žmonės. Mokslinės fantastikos romanai gali būti parankesni už strategijos vadovėlius. Kas yra įmanoma šiandien, gali būti nebeįmanoma rytoj (pavyzdžiui, gebėjimas išlikti neatpažintam minioje). Ir priešingai – kvantiniai kompiuteriai greitai taps pajėgūs per kelias minutes perskaityti per daug metų jūsų sukauptas slapčiausias, užšifruotas žinutes.
Kinija jau yra padariusi įspūdingą pažangą tokiose srityse kaip dronai, akumuliatoriai ir polimerai, dirbtinis intelektas ir virtuali realybė. Leninistinė vienpartinė valstybė skiria milžiniškus išteklius tyrimams ir tobulinimui, taip pat organizuoja negailestingo pramoninio šnipinėjimo programas. Visgi svarbiausias jos privalumas – kapitalizmas. Kinijos komunistų partija rinkos ekonomikos inovatyvumu, lankstumu, atsparumu ir našumu naudojasi ne vien namuose – šie privalumai taip pat pritaikomi užsienyje.
Vladimirui Leninui priskiriamas posakis: „Kapitalistai parduos mums virvę, ant kurios mes juos pakarsime.“ Jis nenumatė, kad šiuolaikinė karta investuos mūsų santaupas į virvių fabriką, padės jam gauti lėšų iš tarptautinių finansinių rinkų ir leis pavogti mūsų geriausias pynimo technologijas, siųs savo gabiausius jaunuolius studijuoti pluoštinių medžiagų mokslą mūsų geriausiuose universitetuose ir samdys karjerą baigusius mūsų politikus savo lobistais.
Štai ir rezultatas – jeigu Sovietų Sąjunga galėjo sau leisti tik techninę pažangą siaurose, su karyba susijusiose ir kosmoso technologijų srityse, Kinija stumiasi į priekį plačiu frontu. Negalime nekreipti dėmesio į jos technologinę įtaką, taip pat negalime jos išvengti. Mūsų pasirinkimų ratas siaurėja.
Mūsų didysis statymas lošime, kurį atlikome 2001 metais, buvo klaidingas. Sprendimas išskėstomis rankomis priimti Kiniją į pasaulio prekybos sistemą atnešė prognozuotą ekonomikos pažangą, bet ne lauktą politikos liberalizavimą. D. Trumpo administracijos pavėluota sankcijų ir muitų politika iš dalies buvo sėkminga, ypač blokuojant „Huawei“ skverbimąsi į kai kurias Europos šalis ir kitas JAV sąjungininkes. Tačiau rezultatai kitur buvo nevienodi.
Mėginti įvesti griežtesnį embargą – rizikinga. Iškilus būtinybei rinktis Kiniją ar Vakarus, šiuo metu daugelis šalių gali pasirinkti Pekiną. Juk 64 šalims Kinija yra didžiausia prekybos partnerė, ir tik 38 valstybėms pačios svarbiausios yra Jungtinės Valstijos. Mums dar reikia labai pasistengti, kad prisivytume.
Kuklumas būtų sveikintinas, bet neviltis – ne. Mes galime varžytis, jeigu tik norime. Visų pirma mums reikalingi aljansai. Vakarų šalys, kartu sudėjus, tebėra didesnės ir turtingesnės už Kiniją. Techniniai standartai ir teisinė aplinka naujajai kartai rūpėsiančių sričių (pavyzdžiui, skaitmeninių valiutų, biometrinio atpažinimo ir dirbtinio intelekto esybių statuso) atžvilgiu lems pasaulio ekonomiką ateinančius dešimtmečius. Visa tai jau dabar ruošiama nuobodžiose, bet svarbiose tarptautinėse agentūrose, ir Vakarų vyriausybės šioje srityje nuolat yra pergudraujamos. Mūsų niekas neverčia pralaimėti – mes patys tai pasirenkame.
Galime daugiau išleisti tyrimams ir suteikti savo mokslininkams ir inžinieriams daugiau laisvės bei mažiau popierizmo. Galime stiprinti savo tiekimo grandinių atsparumą, atsižvelgdami į strateginius sumetimus, o ne vien kainą.
Plačiau kalbant, galime parodyti, kad mūsų požiūris į skaitmeninės ir technologinės srities klausimus yra grindžiamas patikimu, aiškiai suformuluotu konkurencingumu, atvirumu, skaidrumu ir žalos kompensavimu. Tai yra mūsų visuomenės ypatumai, kurių itin stinga žemyninei Kinijai.
Savikritika yra sveikintinas dalykas, o abejonės savimi – žlugdantis. Neapykanta sau yra pražūtinga. Tiek Rusija, tiek Kinija nori, kad Vakarai išsekintų save žlugdančiuose, skaldančiuose ginčuose dėl savo praeities ir esamų trūkumų. Nepalengvinkim jiems gyvenimo.
