Buvusios SSRS „perestroikos“ (persitvarkymo), kuri Lietuvai padėjo atversti savo laisvės bylą, architektas M.Gorbačiovas dabar visų pamirštas vienas gyvena didžiuliame valdiškame name Maskvos priemiestyje.
Šiek tiek mažiau nei po mėnesio – kovo 2-ąją – jam sukaks 90 metų. Sausio 13-osios bylą tyrę Lietuvos prokurorai bandė jį apklausti Vilniuje arba per atstumą, tačiau to padaryti nepavyko.
Ilgai Maskvoje gyvenęs ir dirbęs iš Ukrainos kilęs 57 metų V.Manskis jau seniai bendrauja su M.Gorbačiovu, o prieš dvidešimt metų apie jį sukūrė pirmąjį filmą „Gorbačiovas. Po imperijos“.
Praėjusių metų pabaigoje režisierius baigė ir jau Maskvoje, Amsterdame ir Taline parodė antrąjį filmą „Gorbačiovas. Rojus“.
V.Manskis planuoja šį filmą atvežti ir į Lietuvoje šiemet vyksiantį Vilniaus festivalį „Kino pavasaris“.
Greičiausiai tai paskutinis filmas apie M.Gorbačiovą.
Tad gal buvęs Sovietų Sąjungos vadovas pagaliau atsakė į iki šiol daugybę dar neatsakytų klausimų, kurie rūpi Lietuvai?
Bendraudamas su „Lietuvos rytu“ V.Manskis nenorėjo apie tai atvirauti – teigė norintis palikti intrigą iki filmo premjeros: „Prieš dvidešimt metų kurtas filmas „Gorbačiovas. Po imperijos“ buvo pirmasis filmas apie M.Gorbačiovą pasibaigus Rusijos prezidento Boriso Jelcino erai.
Iki to laiko M.Gorbačiovui buvo užkirstas kelias į žiniasklaidą – B.Jelcino nurodymu visose televizijose „perestroikos“ architektui degė „stop“ signalas. Todėl žinių apie M.Gorbačiovą pasirodydavo itin retai, o filmų apie jį niekas nekūrė.
Savo filmą pradėjau 1999 metais, netrukus po jo žmonos Raisos mirties, o pasirodė jis 2001-ųjų vasarą.“
– Po žmonos mirties M.Gorbačiovas atrodė palūžęs. Jūsų filme „Gorbačiovas. Po imperijos“ jis net prisipažino, kad nebenori gyventi. Kas jam vis dėlto padėjo atsitiesti?
– Kai kūriau tą filmą, jam buvo 69–70 metų. Tada jis man atrodė labai senas žmogus.
Net svarsčiau, kad gal tiktų pavadinimas „Patriarcho ruduo“.
Tačiau kai man pačiam dabar jau beveik šešiasdešimt, suprantu, kad sulaukęs septyniasdešimties žmogus yra ne senas, o brandus.
Ir tada, ir anksčiau M.Gorbačiovas buvo fiziškai stiprus, todėl jis ir sulaukė 90 metų. Tačiau vis dėlto Raisos išėjimas jam buvo didžiulė asmeninė tragedija.
Gal Lietuvoje kai kam ir atrodys keista, bet B.Jelcino valdymo pabaiga ir Vladimiro Putino žengimas į prezidento postą Rusijoje buvo sukėlęs vilčių apie kur kas šviesesnę ateitį bangą.
Todėl ir M.Gorbačiovas, nors ir buvo praradęs mylimą žmoną, irgi tikėjo, kad gyvenimas šalyje klostysis visai kitaip nei paliegusio B.Jelcino laikais, o jam atsiras galimybių grįžti į aktyvią politiką.
Tada M.Gorbačiovas energingai ėmėsi kurti socialdemokratų partiją – pradėjo važinėti po Rusiją, jį kviesdavosi gubernatoriai, kone kasdien jį rodė per televiziją.
Partija ėmė sparčiai augti, nes Rusijai nuo seno priimtinos kairiosios politinės pažiūros. Jaunimas verždavosi į susitikimus su M.Gorbačiovu.
Tomsko universiteto studentai prieš vieną susitikimą su juo net šturmavo salę, kad tik išgirstų, ką pasakys „perestroikos“ įkvėpėjas.
Tuo metu su M.Gorbačiovu viename name gyveno dukra Irina, anūkės Ksenija ir Anastasija.
Jų buvimas šalia jam ir suteikė moralinių jėgų pakelti žmonos netektį.
– Ar V.Putino neerzino tai, kad M.Gorbačiovas gali sugrįžti į Rusijos politinį ir visuomeninį gyvenimą?
– M.Gorbačiovo viltys sukurti stiprią socialdemokratų partiją labai greitai subyrėjo atsimušusios į akliną V.Putino administracijos sieną. Kai viskas buvo paruošta registruoti socialdemokratų partiją, valdininkai uždraudė tai padaryti.
Tada buvęs įtakingas V.Putino administracijos veikėjas Vladislavas Surkovas pareiškė: „Michailai Sergejevičiau, nesiplėšykite ir neputokite, niekas jokios jūsų partijos neregistruos. Jūs savo istorinę misiją jau atlikote. Ilsėkitės.“
– Praėjo 20 metų. Kas jus paskatino vėl imtis filmo apie M.Gorbačiovą? Juk jis jau primirštas gal net Vokietijoje, kur po Berlyno sienos griuvimo buvo tiesiog dievinamas?
– Antrasis mano filmas apie M.Gorbačiovą tikrai nėra pirmojo tęsinys. Tarp jų bendra tik tai, kad kūrėme jį vėl kartu su Aleksandru Gelmanu.
„Gorbačiovas. Rojus“ – visiškai naujas žvilgsnis, nauja žinia apie M.Gorbačiovą ir apie naują Rusiją.
Vien tai, kad M.Gorbačiovas sulaukė šių dienų, yra stebuklas. O ką jam reiškia šiandiena? Juk ji – visiškas vilčių, kurių Rusija turėjo jo pradėtos „perestroikos“ pradžioje, žlugimas.
Ir štai kurdamas filmą, pamačiau seną, ligotą ir, tiesą sakant, jau išeinantį žmogų, kuris stengėsi ir savo šalį, ir pasaulį pakeisti, pasukti geresnio gyvenimo link.
M.Gorbačiovas išeina iš gyvenimo ne tik tuo metu, kai žlugo jo svajonė pamatyti pasaulį taikesnį, bet ir kai šalia buvę žmonės jį išdavė, prakeikė ir net reikalauja teisti.
Negana to, M.Gorbačiovas tapo liudininku, kai Rusija pasirinko ir patikėjo amžinuoju diktatoriumi V.Putinu.
– Kaip jums vis dėlto pavyko jau tokį paliegusį ir viskuo nusivylusį M.Gorbačiovą įkalbėti vėl filmuotis?
– Nors mus sieja ir šilti santykiai, ir pasitikėjimas, o jis su manimi mielai mėgsta kalbėtis prie arbatos arba kitų gėrimų, teko jį ilgai įkalbinėti ryžtis dar vienam dokumentiniam filmui.
M.Gorbačiovas mane ir visą kūrybinę grupę bandė įtikinti, kad tikrai nereikia to filmo. Esą jis jau seniai viską pasakęs, o filmas būsiąs niekam neįdomus ir nereikalingas.
– Ar jis viskuo nusivylęs ir jam niekas nebeįdomu?
– Ne, taip nėra. Jis iki šiol domisi tuo, kas vyksta Rusijoje ir pasaulyje: žiūri televizorių, skaito laikraščius.
M.Gorbačiovas prenumeruoja net 33 Rusijoje leidžiamus laikraščius. Jis nėra interneto žmogus, bet tai jam netrukdo puikiai susigaudyti šiandienos aktualijose.
Todėl jis puikiai žino, kas dedasi Rusijoje, tačiau tai jam tikrai nekelia optimizmo.
– Gal jis gailisi, kad SSRS sugriuvo? Ar vis dėlto suprato, kad kitos išeities nebuvo?
– M.Gorbačiovas apie buvusią SSRS turi savo nuomonę, tačiau ji toli gražu nesutampa su tuo, ką apie tai kalba V.Putinas, ko gero, svajojantis atkurti SSRS.
M.Gorbačiovas kalba apie kažkokį laisvų žmonių pasaulį buvusioje SSRS teritorijoje.
Tai tarsi darinys, panašus į Europos Sąjungą, – su bendromis sienomis ir pinigais.
Mano galva, M.Gorbačiovo tragediją lėmė tai, kad jis naiviai tikėjo, jog žmonės galėtų būti laisvi ne pagal laisvės principus sukurtoje valstybėje.
– Imdama interviu iš M.Gorbačiovo 2009 metais Maskvoje paklausiau jo, ar tikrai 1991-ųjų sausio 13-osios naktį, kai Vilniuje liejosi taikių žmonių kraujas, jis miegojo. Išgirdau tik vieną žodį: „Viskas.“ Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi. Galbūt jūsų filme jis pagaliau atvirai papasakojo, kaip buvo iš tikrųjų?
– Būtų buvę labiau nei keista, jei jau šešerius metus gyvendamas Latvijoje nebūčiau filme apie M.Gorbačiovą jo paklausęs apie Baltijos šalis.
Tačiau būtų keista, jei prieš filmo premjerą Lietuvoje papasakočiau, ką M.Gorbačiovas kalbėjo apie jūsų šalį, Latviją ar Estiją.
Palaukime, kol filmas bus parodytas Lietuvoje. Jame tikrai išgirsite daug svarbių M.Gorbačiovo atsakymų. Kai kurie jų – labai netikėti, kai kurie – itin jausmingi.
– Keliose jūsų filmo ištraukose M.Gorbačiovas pasirodė labai vienišas. Nejaugi jį iš tikrųjų apleido ir dukra, ir anūkės?
– Žodis „apleido“ būtų per daug dramatiškas. Atrodytų, kad jo buvo išsižadėta.
Taip, jis Rusijoje gyvena vienas. Dukra su anūkėmis šiuo metu įsikūrusios Vokietijoje. Ši šalis – ne už kampo, tad jos neturi galimybių kasdien atskristi pas tėvą ir senelį. Juolab kad dabar – dar ir karantinas.
Todėl prestižiniame Maskvos priemiestyje Kalčiugoje esančiame didžiuliame name M.Gorbačiovas gyvena vienas.
Tikrai žinau, kad jam labai svarbu gyventi ir mirti Rusijoje.
Neabejoju, kad jis galėjo išvažiuoti į Vokietiją ir galbūt ten būtų gyvenęs kur kas patogiau ir ištaigingiau. Bet gal ten jo vienatvė būtų buvusi dar tragiškesnė?
– Gal M.Gorbačiovą aplanko kokie nors draugai ar bičiuliai iš senų laikų?
– Apie tai taip pat sužinosite pažiūrėję filmą. Tik pastaruoju metu gydytojai griežtai uždraudę jam su kuo nors bendrauti, nes jis yra ypač didelės rizikos amžiaus grupėje. Net jo apsaugininkai privalo nuolat tikrintis dėl koronaviruso.
Todėl M.Gorbačiovas šiuo metu tenkinasi tik tuo, kad kasdien skaito laikraščius, žiūri televizorių ir su savo fondo pagalbininkais toliau rašo memuarus.
– Jūsų filmo ištraukose matyti, kad M.Gorbačiovą tame didžiuliame name aptarnauja nemenkas personalas.
– Jam atsistatydinus iš prezidento posto iki gyvos galvos buvo paskirtas ne prezidentų rezidencijoms prilygstantis namas, bet kur kas kuklesnis – toks, kokiame jis gyveno būdamas Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto žemės ūkio sekretorius.
Jam taip pat buvo skirtas aptarnaujantis personalas, medicininė priežiūra, Federalinės saugumo tarnybos apsauga ir specialus automobilis.
– Juk M.Gorbačiovas – neeilinė asmenybė, tai negi jis neturi savo namo ar bent buto Maskvoje?
– Jokio asmeninio nekilnojamojo turto jis neturi. Rusijos prezidento B.Jelcino valdymo laikais ne vienus metus M.Gorbačiovo pensija buvo 2 JAV doleriai (dabar ji yra daugiau nei 8 tūkst. eurų).
Kai 1990 metais jis gavo Nobelio taikos premiją (930 tūkst. JAV dolerių), pusę jos R.Gorbačiova skyrė Vaikų onkologijos centro statybai, o iš likusių pinigų buvo finansuota M.Gorbačiovo fondo Maskvoje pastato statyba, nes B.Jelcino administracija anksčiau jam skirto kažkokio instituto patalpas per kelerius metus tiesiog atėmė. Buvo paliktas tik vienas kabinetas.
Per finansų krizę nemenką dalį lėšų M.Gorbačiovas prarado, todėl tam, kad būtų pabaigtas fondo pastatas, jis pasiryžo nusifilmuoti reklamoje. Taip pat sulaukė paramos iš Vakarų. Kadangi M.Gorbačiovo fondas negauna jokio Rusijos finansavimo, dabar dalis jo pastato patalpų nuomojama.
– Vienoje filmo ištraukoje mačiau, kaip M.Gorbačiovas name šeimininkaujančios moters klausia, ar yra degtinės. Negi jis dar išgeria?
– Jeigu galėtų, išgertų dažniau. Jam tiesiog patinka užstalė, bendravimas, o taurelė degtinės – to dalis. Tačiau jis tikrai nėra girtuoklis.
– Ar M.Gorbačiovas tiki, kad V.Putino diktatūra kada nors baigsis, o gyvenimas Rusijoje pasikeis?
– Taip. Tik jis mano, kad tam prireiks nemažai laiko, kurio jis pats nebedaug turi.
