Tačiau rezultatai buvo menki. Kremlius turi planą, tikriausiai susijusį su švelniu režimo pakeitimu, vykstant fiktyviomis derybomis dėl konstitucijos. Valdžia išlaiko savo galybę. Opozicijai labai trūksta įtakos ir strategijos.
Smarkiai spaudžiami baltarusiai didžiausios ir nuoširdžiausios pagalbos sulaukė iš kaimynės Lietuvos. Ši pagalba pagrįsta ištisų šimtmečių bendra istorija, nors ji dažnai pamirštama, ir naujesnių laikų Kremliaus priespaudos patirtimi. Ilgametis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pagirtinai vadovavo savo šalies simbolinėms ir praktinėms pastangoms. Jo trūks, tačiau naujoji vyriausybė, regis, ketina sustiprinti jo palikimą.
Diplomatiniai laurai keliauja ir į Prahą, kur Senato pirmininkas Milošas Vystrčilas, trečias pagal rangą renkamas pareigūnas šalyje, vadovavo istoriniam vizitui į Taivaną. Komunistinis režimas savo „Vienos Kinijos politika“ siekia priversti likusį pasaulį tą salą traktuoti kaip diplomatinį pariją.
Tačiau bandymai tai įgyvendinti Čekijoje sulaukė įspūdingo pasipriešinimo, pirmiausia Prahos merui Zdenekui Hribui 2019 metais kategoriškai atsisakius lankstytis Pekino patyčioms, o pernai rugpjūtį M. Vystrčilui išvykus vizito į Taivaną su 90-ies narių delegacija. Kinijos grasinimai kerštu pasirodė esantys be realios galios.
Pagyrų verta buvo ir Švedija, kuri ne tik pasipriešino Kinijai žmogaus teisių srityje, bet ir smarkiai padidino savo gynybos išlaidas, reaguodama į ilgus metus trunkančias Rusijos intrigas. Švedija nėra NATO narė, tačiau visam regionui naudinga, kai rimtai žiūrima į saugumą.
Galiausiai Kroatija nusipelno garbingo paminėjimo už Krko SGD terminalo atidarymą. Dėl šio itin laukto projekto suskystintos gamtinės dujos iš bet kurios pasaulio vietos patenka į Pietryčių Europos dujotiekių tinklą, kuriame dešimtmečius dominavo Rusijos eksportas ir įtaka.
Mažiau vilčių teikė karas Kaukaze, pabrėžęs Rusijos, kaip regioninės saugumo arbitrės, vaidmenį ir Vakarų, ypač Europos Sąjungos, bejėgiškumą (ir neišmanymą). Azerbaidžanas susigrąžino teritorijų, o nugalėta Armėnija sumokėjo didelę kainą už savo sustabarėjusį pernelyg didelį pasitikėjimą.
Karas pabrėžė abiejų šalių priklausomybę nuo Rusijos. Turkija įgijo prestižo ir gavo tranzito koridorių į Kaspijos jūrą. Sakartvelas, vienintelis nominalus Vakarų sąjungininkas regione, yra susiskaldęs ir pažeidžiamas.
Blogiausias 2020-ųjų pareiškimas tenka Slovėnijos ministrui pirmininkui Janezui Janšai, kuris užbėgdamas už akių JAV prezidento rinkimų rezultatams pasveikino Donaldą Trumpą nugalėjus.
Ukraina savo ruožtu išgyveno D. Trumpo administracijos ir savo maniakiškas sąmokslo teorijas, nors prezidentas Volodymyras Zelenskis geriausiu atveju tik knibinėja šalies įsišaknijusią korupciją, o ne ją rauna. Išrinktasis JAV prezidentas Joe Bidenas gerai pažįsta Ukrainą. Tai gali pasirodyti nepatogu „saviškiams“ Kijeve, kurie norėtų, kad jų draugai užsienyje būtų netekę atminties.
Nuvylė ir Lenkija. Sumenko vietinių ginčų – ypač dėl abortų – ir kivirčų su Europos Komisija poliarizuotos šalies potencialas tapti sunkiasvore veikėja, nors po „Brexit“ ji yra penkta pagal dydį Bendrijos ekonomika.
Europos Komisijos „geopolitinis“ požiūris pasirodė esąs keliantis nerimą. Vokietijos merkantilizmas ir Prancūzijos tuštybė paskatino investicinį susitarimą su Kinija, įsiutinusį žmogaus teisių gynėjus ir sužlugdžiusį viltis tų, kurie tikėjosi atnaujinto transatlantinio aljanso dėl Kinijos.
Tačiau NATO diskusijų grupė pateikė savalaikių ir apgalvotų idėjų, be kita ko – kaip elgtis su baugintojais iš Pekino.
Taigi, 2020-ieji diktatoriams buvo geri, o visiems kitiems – blogi metai. Tačiau atminkite, kad didžiausios Pekino ir Maskvos režimų aukos yra ne jų kaimynės, o savi žmonės.
„Už jūsų ir mūsų laisvę“ yra geras šūkis 2021 metams, ir jis buvo toks nuo 1831-ųjų.
-
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
