Grenlandijoje, kuri iki 1953-ųjų buvo danų kolonija, o vėliau palaipsniui įgijo autonomiją, 1951 metais perkėlimui į Daniją buvo atrinkti 22 vaikai.
Jiems buvo pažadėtas geresnis gyvenimas Danijoje. Perkėlimu siekta, kad šie asmenys vėliau sugrįžtų į Grenlandiją kaip asimiliuoti danai ir formuotų būsimą elitą, kuris galėtų pasitarnauti kaip jungtis tarp Kopenhagos ir Grenlandijos sostinės Nūko.
Danijoje šiems vaikams nebuvo leidžiama bendrauti su giminaičiais. Grįžę į Grenlandiją jie negalėjo grįžti pas tėvus ir buvo apgyvendinti našlaičių namuose. Daugelis iš jų niekada nebepamatė savo šeimų.
„Negalime pakeisti to, kas nutiko. Bet galime prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti tų, kuriais turėjome pasirūpinti, bet nepasirūpinome“, – sakoma premjerės Mette Frederiksen pareiškime.
„Daug metų stebėjau šį atvejį ir mane vis dar labai jaudina su juo susijusios žmogiškosios tragedijos“, – sakė M. Frederiksen, kuri nusiuntė laiškus visiems šešiems dar gyviems nukentėjusiesiems.
Viena iš jų, Helene Thiesen, kuri buvo septynerių, kai išvyko į Daniją, sakė, kad atsiprašymas ją paguodė.
„Man palengvėjo, kad pagaliau atsiprašyta. Tai išties svarbu. Tai reiškia labai daug. Kovojau už tai nuo 1998-ųjų“, – naujienų agentūrai „Ritzau“ sakė ji.
Oficialus atsiprašymas buvo paskelbtas pasirodžius studijai apie šių vaikų likimą.
Vyriausybės pareiškime cituojamas Grenlandijos premjeras Kimas Kielsenas sakė, kad jį sujaudino tų vaikų gyvenimas, ir svarstė, kaip „smarkiai pažengė Danijos ir Grenlandijos bendradarbiavimas“.
„Šiandien esame lygūs, drauge prisimename istoriją“, – sakė jis.
Grenlandija dabar yra autonominė teritorija Danijos Karalystės sudėtyje, bet sako, kad ateityje sieks visiškos nepriklausomybės, nors jokių terminų nenurodo.
Grenlandija vis dar priklauso nuo tokių Danijos valstybės funkcijų kaip valiuta, užsienio santykiai ir gynybos politika. Be to, atsiskyrimas reikštų metinių maždaug 480 mln. eurų subsidijų, kurios sudaro 60 proc. Grenlandijos biudžeto, praradimą.
