Taip mažai kalbama, gal dėl politinių priežasčių, apie Taivanį, kurio efektyvus atsakas į COVID-19 pasireiškė dar pirmosios šios ligos bangos metu, tačiau dar geresnė padėtis yra dabar, nes antrosios bangos šalyje fakiškai nėra. Nekalbama apie Urugvajų, kuris visoje Lotynų Amerikoje koroanaviruso krizės metu tapo gerąja išimtimi dėl savo jau anksčiau gana išvystytos sveikatos apsaugos sistemos.
Atrodo, kad apie šią šalį kas nors Lietuvoje būna paskelbiama tik pasaulio futbolo čempionatų proga, kur ji dažniausiai pretenduoja į prizines vietas. Užmiršta lieka ir toliausiai nuo Lietuvos nutolusi Naujoji Zelandija, kuri suvaldė koronaviruso krizę jau pavasarį, o šiai dienai nebeturi nei vieno ligos atvejo. Neveltui praėjusį savaitgalį vykusiuose parlamento rinkimuose valdančioji šalį leiboristų partija su 40-mete premjere Jacinda Ardern laimėjo pusės rinkėjų balsus, ir antra kartą iš eilės sudarys vyriausybę.
Naujoji Zelandija išsiskiria iš visų anglo-saksiškų šalių pagal koronaviruso krizei skirtų lėšų dalį, kuri sudaro 4 proc. nuo BVP (palyginimui – Australijoje tik 1 proc. nuo BVP), ir yra ypatinga tuo, kad čia ankstesnis sveikatos apsaugos lygis nebuvo labai aukštas, tačiau gera vadyba krizės metu pasireiškė ne tik sveikatos apsaugoje, bet ir socialinėje apsaugoje, kuri sugebėjo kompensuoti pinigines gyventojų netektis.
Štai apie socialinės apsaugos ir pajamų apsaugos priemones kitose šalyse krizės metu ir norėtųsi pakalbėti konkrečiau, pirmiausia – apie vakariau nuo mūsų esančias Europos valstybes – ką jos darė, ką keitė pandemijos akivaizdoje. Ne visose šalyse buvo taikomos tos pačios priemonės, bet tam tikram apibendrinimui tikrai yra pagrindo.
Europoje koronaviruso krizės poveikio švelninimo priemonės skirstomos į šias kategorijas: a) priemones įmonėms: veiklos tęstinumo užtikrinimą ir paramą pagrindinėms paslaugoms, verslo veiklos perorientavimą, paramą įmonių veiklos tęstinumui užtikrinti, užimtumo apsaugą ir darbo vietos išsaugojimą, paramą įmonėms sugrįžti prie įprastos veiklos, b) priemones darbuotojams: darbuotojų apsaugą darbo vietoje ir pajamų apsaugą po trumpalaikio darbo, c) priemones piliečiams.
Ypatingas krizės, kilusios dėl COVID-19 pandemijos, pobūdis ir poreikis jį skubiai spręsti atsispindi fakte, kad beveik 60 proc. priemonių, apie kurias pranešta, yra visiškai naujos, o likusią dalį sudaro esamų nuostatų pakeitimai. Beveik 35 proc. iniciatyvų, priimtų ankstyvajame pandemijos etape nuo 2020 m. vasario mėn. iki balandžio mėn. pabaigos, buvo siekiama užtikrinti įmonių veiklos tęstinumą.
Po to buvo apsaugotos pajamos, nepatenkančios į trumpalaikio darbo priemones (19 proc. iniciatyvų) ir užimtumo apsaugos ir darbo išsaugojimo priemones (13 proc. iniciatyvų), daugelis kurių buvo susijusios su trumpalaikio darbo įgyvendinimu. Maždaug viena dešimtoji politikos iniciatyvų buvo skirtos veiklos tęstinumui užtikrinti ir paramai pagrindinėms paslaugoms teikti (11 proc.) bei užkirsti kelią socialiniams sunkumams (9 proc.).
Didžiausia iniciatyvų, kuriomis siekiama išlaikyti įmones, dalis buvo negrąžintinų dotacijų išmokos, visų pirma skirtos savarankiškai dirbantiems asmenims, labai mažoms ir mažosioms įmonėms, kad jos galėtų toliau padengti einamąsias veiklos išlaidas (nuomą, komunalines paslaugas ir kt.). Tuo siekiama pabrėžti trumpalaikio izoliavimo priemonių poveikio ir su tuo susijusio daugelio įmonių uždarymo (arba dalinio uždarymo) poveikio mastą.
Beveik tokios pat svarbios, be tokių greito reagavimo finansinės pagalbos iniciatyvų, buvo politikos kryptys, kuriomis siekiama užtikrinti nuolatines galimybes gauti finansavimą, be kita ko, teikiant vyriausybės remiamas bankų garantijas verslo paskoloms mažomis palūkanų normomis, taip pat užtikrinant finansinių įsipareigojimų, tokių, kaip socialinio draudimo įmokos, mokesčiai ir paskolų mokėjimai, atidėjimą. Apie 70 proc. priimtų užimtumo apsaugos priemonių daugiausia dėmesio skirta trumpalaikio darbo sąlygoms.
Kita svarbi politinio atsako į COVID-19 ypatybė buvo pajamų rėmimo priemonių išplėtimas įtraukiant grupes, kurios anksčiau nebuvo įtrauktos arba buvo tik iš dalies įtrauktos, pvz., savarankiškai dirbantys darbuotojai, pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai ir dirbantys pagal kitas netipines sutartis.
Per pastarąjį dešimtmetį Europos Sąjungoje daugėjo labiausiai nesaugių netipinių darbuotojų dalis, todėl apsaugos išplėtimas šiai grupei tapo dar svarbesnis. Svarbus vaidmuo, kurį atlieka mokamų laikinojo nedarbingumo atostogų sistemų išplėtimas ir pakeitimas, yra susijęs su krizės, kaip sveikatos krizės, pobūdžiu ir buvo skirtas užkirsti kelią bet kokioms neigiamoms finansinėms pasekmėms darbuotojams, esantiems karantine ar saviizoliacijoje.
Tačiau, nepaisant plačiai paplitusių pajamų apsaugos priemonių taikymo, daug asmenų ir šeimų patyrė didžiulį pajamų sumažėjimą, ir siekiant išspręsti šią problemą, buvo įvestos priemonės nuomos ir hipotekos paskolų mokėjimams atidėti.
Ketvirtadalis užregistruotų politikos krypčių yra susijusios su konkrečiais sektoriais, ir tokios priemonės visų pirma skirtos toms ekonomikos dalims, kurias labiausiai paveikė saviizoliacijos priemonės (pvz., turizmas ir kelionės, menai ir pramogos).
Tokiomis iniciatyvomis daugiausia dėmesio skiriama verslo likvidumo didinimui, o kitomis konkretiems sektoriams skirtomis priemonėmis siekiama patenkinti padidėjusią sveikatos, priežiūros ir kitų esminių paslaugų paklausą remiant didesnės darbo jėgos sutelkimą.
Galima daryti išvadą, kad stipresnės gerovės valstybės idėjos ir praktika kitose Europos šalyse neatsitraukia, nors kai kas „pranašavo“ priešingai netolimoje praeityje, o randa vis konkretesnį pritaikymą šios globalios krizės sąlygomis. Šioms ir kitoms priemonėms Europos šalyse, įgyvendintoms gyventojų pragyvenimo lygio palaikymui koronaviruso krizės metu, ir ypač – labiausiai pažeidžiamų grupių paramai lėšomis ir paslaugomis, skirsime vietos kituose straipsniuose.
Publikacija parengta vykdant LMT remiamą projektą „Socialinės politikos reakcijos į COVID-19 krizės pasekmes: nedarbo ir skurdo padėties analizė, tarptautinė patirtis ir rekomendacijos Lietuvai“ (P-COV-20-29, VU, vadovas – prof. Romas Lazutka).
