Taip galima vertinti ir Europos Sąjungos, ir Lietuvos politiką reaguojant į krizę Baltarusijoje.
Kol Vakarai laukė Baltarusijos konstitucijoje numatytų terminų, per kuriuos A.Lukašenka vėl oficialiai turi būti inauguruotas, siūlė jam dialogą su opozicija, diktatorius vakar slapta inauguravosi.
Akivaizdu, kad į Rusijos glėbį vėl karštai puolęs A.Lukašenka taip demonstruoja Vakarams visiškai nepaisantis nei jų raginimų geruoju trauktis, nei grasinimų sankcijomis.
Diktatorius turi pagrindo taip elgtis. Juk tikimybė, kad Vakarai griebtųsi vieningų, nuoseklių ir visą Baltarusijos ekonomiką galinčių paskandinti sankcijų, ekonominio ir politinio spaudimo – arti nulio.
Minsko fronte ES renkasi kitą alternatyvą – simbolines asmenines sankcijas atskiriems režimo atstovams, politinę bei finansinę paramą protestuotojams, jų lyderiams bei organizacinėms struktūroms, taip pat iš Baltarusijos norinčiam pabėgti verslui.
Tačiau net ir čia kol kas rimčiau nepasistūmėta. Iškalbingiausias sprendimas dėl sankcijų. Briuselis negali patvirtinti tų kelių dešimčių režimo atstovų, tarp kurių net nėra A.Lukašenkos, sąrašo, numatančio, kad jiems bus draudžiama atvykti į ES, o jų turtas ir lėšos bendrijoje įšaldomi.
Formali priežastis – Kipras, kurstomas ir remiamas su Turkija į karštą konfliktą vėl įsivėlusios Graikijos, vetuoja šį sprendimą, kol ES nesiims sankcijų Ankarai. Neatmestina, kad Graikiją, o ypač Kiprą, blokuoti sankcijas Baltarusijos režimui spaudžia ir Rusija.
Taigi kol kas didžiausiu visos ES politikos Baltarusijos atžvilgiu pasiekimu tebelieka ugninga, demonstratyvi ir, galima sakyti, net paradinė parama buvusiai A.Lukašenkos varžovei prezidento „rinkimuose“ S.Cichanouskajai.
Lietuva, į kurią S.Cichanouskaja, prabėgus kelioms dienoms po „rinkimų“, buvo režimo išvaryta, šią veikėją apskritai pavertė pagrindiniu savo diplomatijos įrankiu ir veidu.
Užvakar ši moteris kartu su Seimo pirmininku V.Pranckiečiu dalyvavo Lietuvos sukviestame Baltijos ir Šiaurės šalių parlamentų vadovų pokalbyje tarsi oficialiajam Vilniui atstovaujantis asmuo.
Seimas yra priėmęs rezoliuciją, kurioje, viena vertus, nepripažįsta Baltarusijos prezidento rinkimų rezultatų, kita vertus, skelbia S.Cichanouskają išrinktąja lydere, suprask, prezidente.
Šiomis dienomis baltarusių opozicijos atstovė iš Vilniaus buvo gabenama į įvairius susitikimus Briuselyje, kur prie vieno stalo posėdžiavo su aukščiausiais ES asmenimis lydima aukšto rango politikų ir diplomatų svitos.
Europos Parlamentas specialia rezoliucija irgi nepripažino Baltarusijos prezidento rinkimų, o A.Lukašenkos – šios šalies vadovu. Tačiau tame dokumente S.Cichanouskaja neskelbiama prezidente, o tik konstatuojama, kad tokia ją laiko daug baltarusių.
Tai yra tiesa. Kaip ir tai, kad nemaža dalis pačios baltarusių opozicijos jos nelaiko nei išrinktąja prezidente, nei lydere. Jų akimis, tai laikina figūra, užėmusi į kalėjimą pasodinto savo vyro vietą.
Beje, ir pati S.Cichanouskaja net viešai prašo nevadinti jos prezidente, tik ragina ES pasiekti, kad Baltarusijoje įvyktų nauji rinkimai, kuriuose ji pati neketina dalyvauti – kaip ir politikoje apskritai.
Negana to, šiomis dienomis Rusijos žiniasklaidai ši moteris pakartojo tai, ką neseniai skelbė jos bendražygė iš vadinamosios Baltarusijos opozicijos Koordinacinės tarybos V.Cepkalo, – esą Rusijos prezidentas V.Putinas, kaip „išmintingas“ lyderis, turėtų paremti baltarusių tautą, o ne A.Lukašenką.
Galima teigti, jog tai atspindi nemažos dalies protestuojančių baltarusių bei jų lyderių infantilizmą, be to, tokie pareiškimai rodo, kad Rusiją jie laiko ne mažesniu, o gal net didesniu nei ES savo geopolitiniu orientyru.
Itin tikėtina, kad ir S.Cihanouskaja, ir daugelis kitų dabartinių protesto veidų artimiausioje ateityje užleis vietą naujiems savo valia arba bus nustumti. Natūralu – tokių audringų procesų metu kitaip ir nebūna.
Juk lygiai taip pat atsitiko, pavyzdžiui, su buvusia Ukrainos Oranžinės revoliucijos lydere ekspremjere J.Tymošenko, kurią pati Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė tarsi pagrindinę lyderę rėmė ir per Maidano revoliuciją 2014 m., kai patys protestuotojai jos tokia nebelaikė.
Tačiau bene didžiausias konfūzas ir D.Grybauskaitę, ir visą oficialųjį Vilnių ištiko dėl kitos Ukrainos veikėjos – buvusios Rusijos belaisvės, karo lakūnės N.Savčenko.
Kone iškart po to, kai Kremlius, neva mainais į porą rusų karių, šią veikėją paleido į laisvę, ji buvo iškilmingai priimta ir NATO viršūnių susitikime Varšuvoje, ir Vilniuje.
Mūsų šalyje N.Savčenko buvo sutikta taip, kaip garbingiausi prezidentai ar net karaliai – sakė kalbą iš Seimo tribūnos, o pati D.Grybauskaitė su ja fotografavosi lyg su geriausia drauge.
Vėliau netruko paaiškėti, jog teisūs buvo tie, kurie įspėjo, kad rusai N.Savčenko greičiausiai paleido ne šiaip sau – ji greitai tapo viena aktyviausių tiesioginių „derybų“ su Rusijos remiamais separatistais šalininkių bei stūmėjų ir apskritai viena skandalingiausių Ukrainos politikos veikėjų.
Gal su S.Cichanouskaja taip neatsitiks, bet pamąstyti vis dėlto yra apie ką.
