„Dedovščina“ – nestatutiniai santykiai, kriminalinis, seniai tarnaujančiųjų karių smurtas prieš jaunuosius kareivius buvo pagrindinė rusų armijos bėda ir sovietiniais laikais, ir po Sovietų Sąjungos subyrėjimo.
Tikslių duomenų apie „dedovščinos“ aukas nėra. Bet M.Gorbačiovo pradėtos pertvarkos laikais plataus atgarsio susilaukė Artūro Sakalausko byla. Jauno sovietinės armijos kareivio iš Lietuvos, kuris 1987 m. vasarį sušaudė sargybą iš 7 žmonių, – seniai tarnavusiųjų.
Žinoma, kad jau Rusijos armijoje dėl nestatutinių santykių 1996 m. nukentėjo apie 1 tūkstantis kariškių. 2001-aisiais – 1,5 tūkst., iš kurių 74 kareiviai žuvo, 54 – nusižudė.
Dabar Rusijos gynybos ministro pavaduotojas, generolas pulkininkas Andrejus Kartapolovas pareiškė, jog „dedovščiną“ rusų armijoje stengėsi išnaikinti karo policija, gynybos ministerijos karinė ir politinė valdyba, taip pat dalinių vadai. Ir nugalėjo šį blogį.
A.Kartapolovas pridūrė, kad „senių valdžios“ panaikinimas jau turėjo įtakos šaukimo į karinę tarnybą kokybei ir Rusijos piliečių norui būtiną karinę tarnybą atlikti Ginkluotosiose pajėgose.
Kada karinei žinybai pavyko pasiekti tokių rezultatų, Rusijos gynybos ministro pavaduotojas nepatikslino. Bet pagal Rusijos Aukščiausiojo teismo teismo departamento informaciją, nuosprendžių skaičius už „dedovščiną“ armijoje pastaraisiais metais tikrai mažėjo.
2012 m. nubaustųjų skaičius siekė 1133, o 2018-aisiais dėl statutinių santykių pažeidimo nuteisti buvo 302 žmones.
Bet Rusijos prezidento žmogaus teisių Tarybos atsakingasis sekretorius Aleksandras Točenovas tvirtina, jog „senių valdžia“ ir toliau egzistuoja Rusijos ginkluotosiose pajėgose.
Apie tai byloja būtinosios karinės tarnybos kareivių ir jų tėvų skundai.
Praėjusių metų lapkritį vyriausiojo Rusijos karinio prokuroro pavaduotojas Sergejus Skrebecas paaiškino, kad rusų armijoje 2019 m. išaugo smurtinių nusikaltimų skaičius. Tai – neleistini vadų veiksmai prieš pavaldinius. Per metus nuo vadų pavartotos ir fizinės jėgos nukentėjo daugiau nei 100 kariškių.
Dabartiniai optimistiniai karinės žinybos pranešimai, kaip tvirtina žmogaus teisių gynėjai, tapo įmanomi dėl to, kad nuo 2014 m. rusų armija tapo labiau uždara, kareiviams draudžiama naudotis mobiliaisiais telefonais. Ten negali patekti nevyriausybinės organizacijos.
Praėjusių metų spalį Užbaikalėje būtinosios karinės tarnybos kareivis Ramilis Šamsutdinovas sušaudė nušovė aštuonis karinio dalinio bendradarbius ir sužeidė dar du.
Gynybos ministerijos komisija vėliau patvirtino, kad pagrindinėmis šio įvykio priežastimis tapo kitų kareivių patyčios ir grasinimas susidoroti su R.Šamsutdinovu.
Šį birželį Voroneže žmonės rado suluošintą šauktinio iš Irkutsko srities Dmitrijaus Vebero kūną.
Pasak jo globėjos Irinos Samedovos, tardytojas jai pasakęs, kad D.Veberą nužudė du pagal kontraktus tarnaujantys kareiviai. Ir, kaip ji rašė savo '“Instagram“ paskyroje, tardytojas dar pridūrė: „Jūs nieko neįrodysite, armija saviškių neišduoda.“
Rusijos žiniasklaidoje sakoma, kad „dedovščinos“ mažinimas rusų armijoje prasidėjo 2009-2010 m. Tuomet pirmasis civilis gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas įgyvendino keletą gana rimtų kompleksinių armijos reformų. Viena jų – karinės tarnybos humanizacija.
Būtent A.Serdiukovas specialiu įsaku leido armijoje naudotis mobiliaisiais telefonais. Kareiviai, pažeidus jų teises ar kažkam įvykus, galėjo skambinti į namus. Tėvai – susisiekti su žmogaus teisių gynėjais, prokuratūra.
Po karo Ukrainoje pradžios, visa tai buvo pradėta „uždarinėti“. Ir dabar nėra jokios armijos kontrolės – nei visuomeninės, nei pilietinės.
Kareivių motinų komitetų sąjungos koordinacinės tarybos narė Ida Kuklina įsitikinusi, kad neatsisakius šaukimo į būtiną karinę tarnybą ir neperėjus prie visiškai profesionalios armijos, išgyvendinti „dedovščinos“ neįmanoma.
Čeliabinsko srityje esančios „Šauktinio mokyklos“ vykdomasis direktorius Aleksejus Tabalovas taip pat tvirtina, kad kasmet rusų armiją sudrebina dešimtys, jei ne šimtai „dedovščinos“ atvejų. Juos išgyvendinti įmanoma tik panaikinus šaukimą į armiją.
„Gynybos ministerija su „dedovščina“ elgiasi lygiai taip pat kaip sveikatos apsaugos ministerija su COVID-19 – sumažina statistiką. „Dedovščina“ egzistuoja, ji tiesiog neregistruojama, o gynybos ministerija pasirinko visiško šių faktų slėpimo kursą“, – sako A.Tabalovas.
