„Niekada nebūsime nuolankūs. Niekada nepasiduosime“, – redaktoriaus skiltyje rašo savaitraščio direktorius Laurent'as Sourisseau, pasirašinėjantis Risso slapyvardžiu.
2015 metų sausio 7 dieną broliams Saidui ir Cherifui Kouachi pradėjus šaudyti savaitraščio redakcijoje, žuvo 12 žmonių, tarp jų kai kurie garsiausi Prancūzijos karikatūristai. Aukos yra devyni leidinio redakcijos darbuotojai, apsaugos darbuotojas, pastato lankytojas ir lauke buvęs policijos pareigūnas.
L. Sourisseau per išpuolį buvo sunkiai sužeistas.
Išpuolio vykdytojai, teroristų tinklo „al Qaeda“ šalininkai, pareiškė, kad taip atkeršijo už pranašo Muhammado karikatūras.
Po dviejų dienų jų bendrininkas Amedy Coulibaly, prisiekęs ištikimybę džihadistų grupuotei „Islamo valstybė“, paėmė įkaitais grupę žmonių vienoje košerinio maisto parduotuvėje. Tąsyk iš viso žuvo 17 žmonių, kol per beveik tuo pat metu policijos surengtus reidus buvo nukauti trys užpuolikai.
Trečiadienį Paryžiuje prasidės prie šių atakų galimai prisidėjusių 14 asmenų tinklo teismas.
Naujausio „Charlie Hebdo“ numerio viršelyje matyti tuzinas karikatūrų, kurias pirmasis 2005 metais paskelbė danų dienraštis „Jyllands-Posten“, o 2016-aisiais iš naujo publikavo „Charlie Hebdo“. Tos karikatūros buvo išprovokavusios didžiulį pasipiktinimą musulmonų pasaulyje.
Viršelio centre yra pranašo atvaizdas, nupieštas karikatūristo Jeano Cabut, žinomo pseudonimu Cabu, kuris per žudynes neteko gyvybės.
„Visa tai – tik dėl šito“, – rašoma pirmojo puslapio antraštėje.
Žurnalo redakcija pareiškė, jog atėjo tinkamas laikas iš naujo paskelbti karikatūras, pabrėždamas, kad tai yra „būtina“, prasidedant teismo procesui.
„Nuo 2015 metų sausio mūsų dažnai buvo prašoma spausdinti kitas Muhammado karikatūras“, – nurodė redakcija.
„Visuomet atsisakydavome tai daryti – ne todėl, kad tai yra draudžiama (įstatymai mums tai leidžia), o todėl, kad tam reikėjo rimtos priežasties, priežasties, kuri būtų prasminga ir kaip nors papildytų diskusiją“, – pridūrė „Charlie Hebdo“.
Žurnalo pasiryžimas rizikuoti įžeisti skaitytojus, daugelio prancūzų akimis, pavertė jį žodžio laisvės gynėju, nors kai kas mano, kad leidinys pernelyg dažnai peržengia ribas.
Visgi 2015 metų žudynės suvienijo sielvarto ištiktą šalį, o šūkis „Je suis Charlie“ („Aš esu Charlie“) žaibiškai išpopuliarėjo.
