Tūkstančiai suimtųjų, nežinoma kryptimi išvežti artimieji, kurių surasti neįmanoma, dingstantys žurnalistai, nesibaigiantis smurtas ir protestuotojų tiesiog prigrūstos kameros – Aliaksandrui Lukašenkui įjungus režimo gynybos sistemą daugybės žmonių Baltarusijoje gyvenimas virto pragaru.

Pasaulio valstybėms siunčiant vis stipresnius signalus Baltarusijos valdžia ėmė paleidinėti sulaikytuosius, tačiau net ir tiems, kurių nespėjo nuteisti, atkeršyti už neištikimybę A.Lukašenkai galės vėliau – tuo pasirūpinta dar kurpiant įstatymus.

Surasti žmones – beveik neįmanoma

Po Baltarusijos prezidento rinkimų kilę protestai tęsiasi jau šešias dienas. Per šį laiką gausios OMON ir milicijos pajėgos sulaikė beveik 7 tūkstančius į gatves išėjusių žmonių. Tarp jų – ne tik protestuotojai, bet ir žurnalistai ar tiesiog po ranka pakliuvę mitingus stebėję praeiviai.

Daugybės žmonių rasti tiesiog neįmanoma, tad artimieji verkdami per naktis skambina į ligonines, suėmimo centrus ar net morgus. Apie suimtuosius informacijos negauna nei advokatai, nei žmogaus teisių aktyvistai.

Tie, kuriems pavyko išeiti į laisvę, pasakoja apie siaubingas sąlygas – iki sunkiai suprantamo lygio perpildytas kameras, maisto ir vandens trūkumą, kankinimus.

„Vieta, kur vežami žmonės – didelė mįslė. Mes patys tiksliai nežinome, kur jie gabenami. Vidaus reikalų ministerijos sistema tokiems sulaikymams nebuvo pasiruošusi“, – „Meduza“ portalui pasakojo žmogaus teisių organizacijos „Viasna“ aktyvistas Valentinas Stefanovičius.

Į aštuonių žmonių kamerą – ir 60 sulaikytųjų

Daugumą suimtųjų agresiją atvirai demonstruojantys pareigūnai į furgonus sugrūdo Minske, kur ir vyko bei vyksta didžiausi mitingai. V.Stefanovičius pasakojo, kad nepraėjo daug laiko po rinkimų, kai Minsko areštinėse buvo atlaisvintos vietos.

Kai kurie dėl administracinių nusižengimų suimti žmonės buvo tiesiog paleisti, kiti buvo išvežti į provinciją.

Tačiau net ir tokie veiksmai neužtikrino, kad būtų bent iš dalies užtikrintos suimtųjų teisės. Areštinių kameros greitai tapo perpildytos.

„Jau paleisti žmonės mums papasakojo, kad štai Okrestino gatvėje esančioje areštinėje kameros būna 30, 40, 50 ar net 60 žmonių, bet jos yra skirtos iki 8 žmonių“, – sakė dar vienos Baltarusijoje veikiančios žmogaus teisių organizacijos „Human Constanta“ atstovas Valdis Fugašas.

Jis pasakojo, kad kai protestai įvyko ir rugpjūčio 10 dieną, policijos nuovadoje buvę žmonės buvo išvežti į už 4 valandų važiavimo esantį Žodzinos miestą, kur buvo įrengta laikinoji areštinė. Tačiau milžiniškais tempais žmones persekiojusi Baltarusijos milicija vietų pritrūko ir ten.

V.Fugašas teigė, kad tuomet protestuotojai buvo uždaromi tiesiog į vietinį kalėjimą. Jis pasakojo, kad tuomet rasti informacijos apie žmogų praktiškai neįmanoma.

„Jeigu netikėtai tavo artimieji, draugai ar kolegos pradingsta, juos surasti būna neįtikėtinai sunku. Daugelis vis dar negali surasti suimtų rugpjūčio 9-ąją. O praėjo tiek laiko. Žmonės eina į policijos nuovadas ir uždavinėja klausimus, kai kurie rašo pareiškimus dėl dingusių asmenų. Kartais valdžia sureaguoja į prašymus ir pasako, kad žmogus laikomas laikinojoje areštinėje ar yra išvežtas į Žodziną. Tačiau tokie atvejai – labai reti“, – pasakojo V.Fugašas.

Nuteisia per kelias minutes

Žinias apie suimtųjų likimą tokios organizacijos kaip „Vesna“ ar „Human Constanta“ dažniausiai gauna iš dingusių artimųjų ar savanorių. Socialiniame tinkle „Telegram“ nuo pat protestų pradžios atsirado skiltis, kuriuose po žmonių sudarytus suimtųjų sąrašus naršo artimųjų nerandantys žmonės.

Bet tokie kanalai – ganėtinai skurdūs, nes niekas neturi priėjimo prie Vidaus reikalų ministerijos informacijos.

Situaciją gerokai apsunkina ir tai, kad suimtuosius teisia areštinėse, o ne teismuose.

„Iš pradžių protestų vakarą sulaikyti žmonės ryte buvo vežami į teismą. Ten jiems buvo skiriamos baudos arba areštas. Tai mes galėdavome patikrinti. Dabar teisėjai eina į izoliatorius. Ten nuteisti žmonės pasakojo, kad atvykę teisėjai situacijai išsiaiškinti skiria 2-3 minutes. Jie neklauso jokių paaiškinimų“, – paaiškino V.Fugašas.

Per tokius teismus dauguma sulaikytųjų sulaukia laisvės atėmimo bausmių 15 dienų. Kai kurie – iki 25.

Atkeršyti dar turės daug laiko

Pasauliui įdėmiai stebint, kas vyksta Baltarusijoje net ir A.Lukašenkos režimas privalo paklusti tam tikroms taisyklės. Žmogaus teisių aktyvistai sako, kad režimas negali teismų priversti visiškai numoti ranka į įstatymus.

Rugpjūčio 13 dieną Minske ir Žodzina pradėjo išleisti į laisvę tuos, kurių laisvė buvo atimta 72 valandoms. Tai reiškia, kad sistema tiesiog nesuspėjo jų nuteisti, tačiau tai padaryti dar turės daug laiko.

Pasak Baltarusijos įstatymų, už administracinius pažeidimus žmogų galima nubausti per du mėnesius.

Tačiau kol vieni paleidžiami, kitiems tenka itin sunki dalia. Perpildžius kameras teismo sprendimu kai kurie protestuotojai priversti bausmę atlikti kolonijoje. Apie tokius atvejus žino ir žmogaus teisių aktyvistai.

Pavyzdžiui, protestuotojų yra Bresto regione esančioje sugriežtintos priežiūros kolonijoje numeris 5. Pasak V.Stefanovičiaus, tokia situacija tik parodo, kad „sistema ėmė gesti ir žlugo.“

Didžiausi žiaurumai – saviems

Pirmieji pranešimai apie tai, kas vyksta areštinėse, pasipylė praėjus parai po Baltarusijos prezidento rinkimų. Tuomet buvo paleisti keli Rusijos žurnalistai. Tarp jų – „Daily Storm“ korespondentas Antonas Starkovas, kuris kartu su savo kolega Dimitrijumi Lasenko buvo suimti jau pirmąją protestų Minske naktį.

Akimirką prieš suėmimą jie matė, kaip policija sumušė ir nežinoma kryptimi išvežė „Meduza“ žurnalistą Maksimą Solopovą, kurio ilgą laiką tiesiog nebuvo įmanoma rasti. Apie tai glaite skaityti čia.

A.Starkovas ir D.Lasenko visą parą praleido Pažeidėjų izoliacijos centre. Vos tik paleisti jie papasakojo, kad per visą laiką negavo nei maisto, nei vandens. Naktį po suėmimo A.Starkovas praleido pasivaikščiojimams skirtame kieme. Telefonas ir kiti daiktai iš jo buvo paimti tik ryte, kuomet pareigūnai jį perkėlė į 4 lovų kamerą. Ten jau buvo 5 žmonės.

„Kai mus atvežė, buvo sunku. Žmonės išlaipinami iš furgono ir suvaromi į koridorių, kur stovi prižiūrėtojai. Man pavyko prasmukti taip, kad niekas nieko į mane net nemetė. Kai buvome vedami į kamerą, ėmiau šaukti, kad esu Rusijos pilietis ir reikalavau pasimatyti su konsulu. Tai išgirdę jie pasakė, kad mane sumuš“, – dar šviežius įvykius pasakojo A.Starkovas.

Tačiau blogiausiai prižiūrėtojai ir pareigūnai elgėsi su baltarusiais.

„Visą naktį mes girdėjome smūgius ir įžeidinėjimus“, – sakė A.Starkovas.

Pasak jo, sulaikytuosius buvo bandoma palaužti iškart.

„Jūs daugiau niekada neisite į aikštę“, – tokius žodžius girdėjo žurnalistas, patikinęs, kad po pareiškimų sulaikytiesiems būdavo suduodama.

„Jie buvo verčiami kieme šliaužti keliais, – pasakojo A.Starkovas. – Sprendžiant iš smūgių garsų, niekas iškart nesiklaupė. Kai prižiūrėtojai pavargo, jie pareiškė: „Jeigu ką, niekas jūsų nelietė.“

Privertė eiti pro „smūgių tunelį“

Kitas žurnalistas Stanislavas Ivaškevičius irgi girdėjo riksmus ir smūgius. S.Ivaškevičius publikavo tyrimą apie moterų vaidmenį A.Lukašenkos gyvenime. Jis turi Baltarusijos pilietybę.

Žurnalistas pasakojo, kad jėga prieš jį buvo panaudota tik vieną kartą – antrąją sulaikymo dieną, tačiau ji buvo negailestinga. S.Ivaškevičius pasakojo, kad jį kartu su kitais sulaikytaisiais išvedė į kiemą ir paleido per „koridorių“. Taip jis apibūdino situaciją, kai žmogus priverstas eiti tarp iš abiejų pusių stovinčių prižiūrėtojų, šiems jį talžant lazdomis.

S.Ivaškevičius areštinėje praleido dvi dienas. Trijų lovų kameroje jis buvo su kitais 12 sulaikytųjų.

„Iš pradžių sudarėme eilę, kas miegos. Lovoje miegodavome po du. Nenorėję laukti savo eilės miegodavo ant lovos. Nors šiek tiek pailsėję lipdavo nuo lovų ir pasiūlydavo atsigulti kitam. Per dvi dienas mums kartą buvo duota duonos. Niekas taip ir nedrįso paimti paskutinio gabalėlio“, – pasakojo žurnalistas.

S.Ivaškevičius buvo sulaikytas dar net neprasidėjus protestams. Teismas jį pripažino kaltu dėl dalyvavimo nesankcionuotame mitinge. Jam buvo skirta 23 tūkst. 600 rublių Rusijos bauda (apie 273 eurai).

Jis pamena, kad iš areštinės tą dieną paleido jį ir dar tris žmones. Kiti liko kamerose.

„Kaip suprantu, teisėjas nusprendė mane paleisti, nes turiu mažų vaikų, kurie priklauso nuo manęs. Faktas, kad esu žurnalistas neturėjo jokios įtakos, – pasakojo S.Ivaškevičius, kuriam taip ir nebuvo atiduotas telefonas, pasas, raktai ir piniginė. – Jie pavežė mane porą kilometrų nuo areštinės ir tiesiog išmetė.“

Vertė melstis ir dainuoti, o neįtikus – mušdavo

Znak.com korespodentas iš Rusijos Nikita Teliženko papasakojo apie tai, kas dėjosi kitoje metropoliteno policijos areštinėje – Maskovskaja. Jis buvo sulaikytas rugpjūčio 10-osios vakarą. Su juo susisiekti nebuvo įmanoma dar vieną dieną.

„Ant grindų gulintys žmonės buvo tarsi gyvas kilimas. Mes turėjome eiti per juos. Man buvo labai nemalonu, jeigu atsistodavau ant kieno nors rankos, tačiau aš nemačiau, kur einu. Netrukus mano galva buvo prispausta prie žemės.

Visiems buvo duota komanda gultis veidu į grindis. Kaip suprantu, kadangi nebuvo vietos atsigulti, žmonės gulėdavo kraujo klanuose“, – sakė N.Teliženko.

Policijos nuovadoje jis praleido 16 valandų. Visą šį laiką sulaikytieji buvo mušami. Pasak N.Teliženko, to priežastimi gali būti tai, kad jie atsisakė sakyti maldą „Tėve mūsų“, kurios reikalavo prižiūrėtojai. Arba, kaip sako žurnalistas, netinkamai pasukta galva.

„Visur buvo girdėti smūgiai, šūksniai, riksmai. Man atrodė, kad kai kurie sulaikytieji patyrė lūžius – rankų, kojų ar net stuburo – nes su kiekvienu judesiu jie šaukdavo iš skausmo. Atrodė, kad žmonės tiesiog trypiami ant betono“, – kalbėjo N.Teliženko.

Iš Vidaus reikalų ministerijos departamento Maskovskojos srities žurnalistas buvo pervežtas į areštinę Žodzinoje. Pasak jo, į furgoną žmonės buvo sugrūsti trimis sluoksniais.

Prižiūrėtojai juos mušė dėl tatuiruočių, ilgų plaukų ar vien už judesius be leidimo pajudėti. Į prašymus leisti nueiti į tualetą reaguojama nebuvo.

„Kai mūsų prižiūrėtojams pasidarė nuobodu, jie privertė mus dainuoti. Dažniausiai – Baltarusijos himną. Jie visa tai filmavo telefonu. Jeigu jiems nepatikdavo, kaip dainuojame, mušdavo. Jie vertindavo, kaip mes dainuojame. Jie sakydavo: „Jeigu manote, kad jaučiate skausmą, tai dar nebuvote rimtai sužeisti. Dabar kalėjime jums jau skaudės. Jūsų artimieji daugiau jūsų neišvys.“, – įvykius liudijo N.Teliženko.

Teisinė pagalba praktiškai neįmanoma

Pasak Baltarusijos žmogaus teisių aktyvistų, žmonėms bus neįtikėtinai sunku kovoti prieš neteisingus kaltinimus, sulaikymus ar bandyti atsakomybėn patraukti pareigūnus. V.Fugašas teigė, kad Baltarusijoje teisiškai įmanoma pateikti apeliaciją dėl suėmimo, tačiau labai didelė tikimybė, kad rezultatų tai neduos.

„Sistema padaryta taip, kad didelė tikimybė, jog dėmesys į įrodymus nebus atkreiptas. Jeigu kalbėsime apie kankinimus, situacija – dar blogesnė, nes Baltarusijos teisinėje sistemoje nėra „kankinimo“ koncepcijos“, – pasakojo žmogaus teisių organizacijos „Human Constanta“ atstovas V.Fugašas.

Baltarusiai neturi jokių galimybių ir kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre.

Parengta pagal meduza.io ir tut.by informaciją.