Didžiulį kiekį amonio nitrato gabenęs laivas „Rhosus“ taip niekada ir nepaliko šio uosto.
Po septynerių metų visą pasaulį sukrėtė vaizdai iš Beiruto – milžiniškas sprogimas nusinešė mažiausiai 140 gyvybių, sužalojo daugiau nei 5 tūkstančius žmonių, sugriovė galybę pastatų ir gyvenimų.
Aiškėja, kad tragedijos tarsi tikėtasi – įspėjimai apie „plūduriuojančią bombą“ aidėjo nuo pat pirmosios dienos. 2,75 tūkst. tonų itin pavojingo amonio nitrato atsidūrė uosto angare, bet būtinos apsaugos priemonės taip niekada ir nebuvo pritaikytos, nors vietos specialistai ne vieną kartą prašė imtis veiksmų.
Šiandieną tai padaryti – per vėlu.
Turėjo pasiekti visai kitą uostą
Libano valdžia dabar aiškinasi, kas tiksliai sukėlė sprogimą, kurio vaizdai šiurpina visą pasaulį ir vietinius privertė galvoti apie tai, kad ir taip krizių krečiama šalis gali niekada nebeatsigauti. Akys krypsta būtent į didžiulį amonio nitrato kiekį.
Šis Beirute atsidūrė dar 2013 metais kartu su laivu „Rhosus“. Kaip atskleidė specialius dokumentus peržvelgę CNN žurnalistai, pirminiame „Rhosus“ plane Libanas paminėtas net nebuvo, tačiau mįslingi įvykiai laivą privertė nukreipti į Beirutą.
„Rhosus“ tikslu buvo Mozambikas, tačiau laivas dėl finansinių sunkumų prisišvartavo Beirute, kur netrukus Libano pareigūnai jį areštavo.
Pasak Libano muitinės direktoriaus Badri Daherio, prieš septynerius metus atvykęs laivas taip niekada ir nepaliko Beiruto uosto, nors jis ir kiti siuntė perspėjimus dėl krovinio, kurį vadino „plūduriuojančia bomba“.
„Krovinys netinkamomis klimato sąlygomis kelia ypatingą grėsmę. Mes kartojame savo prašymą uostui reeksportuoti krovinį, siekiant užtikrinti uosto ir čia dirbančių saugumą“, – tokią žinutę dar 2016 metais rašė tuometinis muitinės vadovas Chaficas Merhi.
Įgulai sukilus įsikišo teisėsauga
Trąšų ir sprogmenų gamybai dažniausiai naudojamą amonio nitratą gabenęs „Rhosus“ 2013 metais savo kelionę pradėjo iš Batumio, Gruzijos. Jo kapitonu buvo Borisas Prokoševas. Jis patvirtino, kad laivas plaukė į Mozambiką.
Moldovos vėliavą iškėlęs laivas pirmą kartą sustojo Graikijoje, kad galėtų pasipildyti degalų. Čia laivo savininkas įgulai pareiškė, kad jis nebeturi pinigų, todėl jiems teks paimti papildomą krovinį. Naujasis uždavinys ir lėmė tai, kad „Rhosus“ atplaukė į Beiruto uostą.
Laivas tuomet priklausė kompanijai „Teto Shipping“. Pasak laivo įgulos, ją valdė Igoris Grečuškinas. Iš Chabarovsko kilęs verslininkas gyveno Kipre.
Vos tik „Rhosus“ atvyko į Beirutą, laivą sulaikė uosto policija. Tai įvyko dėl „griežtų pažeidimų valdant laivą“, nesumokėtų mokesčių uostui ir rusų bei ukrainiečių įgulos parašytų skundų. Pastarąją informaciją CNN patvirtino Rusijos jūrininkų sąjunga, kuri byloje atstovavo iš Rusijos kilusiems įgulos nariams.
„Rhosus“ taip niekada ir nebetęsė savo kelionės.
Rašė laiškus V.Putinui
B.Prokoševas pasakojo, kad nuolat maisto ir vandens trūkumą jausdama įgula laive gyveno 11 mėnesių.
„Aš kiekvieną dieną rašiau laiškus Vladimirui Putinui. Galiausiai mes buvome priversti parduoti degalus, kad pasisamdytume teisininką. Mes nesulaukėme jokios pagalbos. Savininkas mums netgi nedavė maisto ar vandens“, – radijui „Echo Moskva“ kalbėjo „Rhosus“ kapitonas.
Galiausiai įgula paliko laivą. Rusijos jūrininkų sąjungos duomenimis, patys rusai buvo išgabenti į gimtinę. Atlyginimo jie niekada ir nesulaukė. Įstaiga nurodė, kad Beiruto uostas buvo įspėtas dėl itin pavojingo krovinio, tačiau uostas neleido iškrauti ar perkelti amonio nitrato į kitą laivą.
2014 metais apie laivybą rašantis tinklaraštininkas Michailas Vojtenko „Rhosus“ pavadino „plūduriuojančia bomba“.
CNN žurnalistai gavo I.Grečuškino Kipro telefono numerį, tačiau su juo susisiekti taip ir nepavyko.
Dėl „plūduriuojančios bombos“ įspėjo mažiausiai 6 kartus
Beiruto uostas galiausiai nusprendė iškrauti „Rhosus“ krovinį. Pasak susirašinėjimo tarp B.Prokoševo ir Beirute dirbančio advokato Charbelo Dagherio, amonio nitratas iš laivo į uosto angarą iškrautas 2014-aisiais.
Nors Libano muitinės direktorius B.Daheris įspėjo dėl „ypatingai pavojingo“ krovinio, 2,750 tonos amonio nitrato įprastame angare buvo laikoma šešerius metus.
Nuo 2014-ųjų iki šių dienų B.Daheris ir prieš jį muitinės direktoriumi dirbęs Ch.Merhi į Beiruto teismą dėl galimybės atsikratyti pavojingu kroviniu kreipėsi ne vieną kartą.
„Mes prašome, kad jūsų kilnybė nurodytų Uostui reeksportuoti amonio nitratą, kuris buvo paimtas iš laivo „Rhosus“ ir perkeltas į 12 numeriu pažymėtą muitinės angarą Beiruto uoste“, – 2017 metais teismui rašė B.Daheris.
Viešuose teismo išrašuose galima rasti momentų, kai muitinės direktorius netgi pasiūlė parduoti amonio nitratą Libano kariuomenei.
B.Daheris teigė, kad pats teisėsaugai išsiuntė 6 laiškus, tačiau nė į vieną jų nebuvo sureaguota.
„Uosto vadovai turėjo neleisti iškrauti cheminių medžiagų. Šios medžiagos turėjo pasiekti Mozambiką, o ne Libaną“, – sakė jis.
Sprogimo dieną – darbai angare
Beiruto uosto generalinis direktorius Hassanas Kraytemas pripažino, kad svarstė medžiagų pašalinimo klausimą, tačiau jis niekada taip ir nebuvo „išspręstas“.
„Mes medžiagas laikėme angare numeris 12, kaip ir nurodyta teismo sprendime. Žinojome, kad medžiagos – pavojingos, tačiau ne iki tokio lygio, – kalbėjo H.Kraytemas. – Muitinė ir Valstybės saugumas prieš šešerius metus siuntė laiškus su prašymu pašalinti arba reeksportuoti krovinį. Mes laukėme, kol problema bus išspręsta.“
Itin pavojingą krovinį globojusiame angare privalėjo būti įdiegtos itin griežtos sistemos, kurių reikalaujama, saugant amonio nitratą. Paaiškėjo, kad dar sprogimo dieną buvo tvarkomos angaro durys.
„Valstybės saugumas mūsų paprašė sutvarkyti angaro vartus. Tai padarėme popiet. Aš nežinau, kas įvyko po to“, – kalbėjo H.Kraytemas.
Sprogimas įvyko praėjus keletui valandų po darbų atlikimo.
Nelaimė buvo užprogramuota
Ir Beiruto uoste tūnojęs amonio nitratas pasaulyje po nelaimių buvo linksniuojamas ne vieną kartą. Medžiaga yra sprogusi ir sukėlusi baisių padarinių tiek Vokietijoje, tiek Kinijoje ar JAV.
Pagal žalą viena artimiausių katastrofų, susijusių su šia medžiaga, įvyko 1947 metais Teksas sityje, esančiame netoli Hjustono.
Tuomet sprogo 2,087 tonos amonio nitrato. Gaisras sukėlė milžinišką sprogimą, per kurį žuvo beveik 400 žmonių ir apgadinta daugiau nei tūkstantis pastatų. Tačiau šią pamoką pasaulis jau spėjo užmiršti.
O priminimas atėjo skaudžiausiu būdu.
„Tai – katastrofiška taisyklių nesilaikymo pasekmė. Amonio nitrato laikymo taisyklės – labai aiškios. Faktas, kad toks kiekis buvo paliktas be priežiūros net šešeriems metams, rodo, jog ir reikėjo tikėtis nelaimės“, – paaiškino Londono universiteto koledžo neorganinės chemijos profesorė Andrea Sella.
Ji pabrėžė, kad viena svarbiausių taisyklių – draudimas didelį kiekį laikyti šalia apgyvendinamų rajonų.
Oficialiai amonio nitrato kilmės neįvardija
Sprogimo epicentrą Beirute tiriantys ekspertai jau paskelbė, kad šis įvyko dėl darbuotojų aplaidumo.
Teigiama, kad šalia angaro, kuriame buvo laikomas amonio nitratas, buvo kilęs gaisras. Libano premjeras Hassanas Diabas paskelbė, kad gyvybes nusinešusį sprogimą sukėlė 2,750 tonos amonio nitrato.
Jis pridūrė, kad medžiaga buvo šešerius metus laikoma uosto angare, nesilaikant saugumo reikalavimų, tačiau Libano valdininkai dar nėra įvardiję fakto, kad medžiaga uoste atsidūrė būtent iš „Rhosus“ laivo.
Straipsnis parengtas pagal CNN informaciją.
