Daldykanas ir Ambarka – dvi daug nelaimių patyrusios upės Taimyro tundroje netoli Norilsko.
Jų krantai buvo mėgstamiausios vietinių girtuoklių ir čia atvykstančių turistų vietos.
Čia poliarinėmis žiemomis buvo slidinėjama, medžiojami kiškiai ir šiaurinės lapės, vasarą gėrimasi ryškiausių spalvų gėlėmis, renkami grybai. O kokių žuvų buvo galima sugauti Ambarkos upėje! Dabar to nebėra.
Antrą kartą žmogus pasistengė sunaikinti Arkties grožį ir jos gamtos dovanas dėl nikelio, vario ir platinos.
Apie čionykštę amžinojo įšalo karalystę sakoma – viską atlaikys. Melas!
Atkreipė dėmesį dar statant
Arktyje nėra nieko amžino. Daugiaaukščių pastatų statyba ant amžinojo įšalo grunto nuo praėjusio amžiaus vidurio – ypatinga. Vietoj įprastinio betoninių pamatų liejimo į dirvą įšaldomi dešimties metrų ar net ilgesni poliai.
Po to per visą objekto gyvavimo ciklą stebima jo būklė – ar po juo neatitirpo žemė?
Į tai daug dėmesio kreipė statybos „ant vištos kojų“ idėjos autorius Michailas Kimas. Inžinierius Josifo Stalino vadovavimo laikais pateko į Norilską, o po 30 metų už savo išradimą buvo įvertintas Vladimiro Lenino premija.
Nors M.Kimo nėra jau pusę amžiaus, jo būgštavimai kartkartėmis pasitvirtina.
Poliai įtvirtinti netinkamai
Pirmuoju nerimo ženklu tapo aštuntajame dešimtmetyje sugriuvęs dviejų aukštų restoranas „Belyj olen“ („Baltasis elnias“) šachtininkų gyvenvietėje netoli tos pačios Daldykano upės.
Pastatytas pagal jau patikrintą į gruntą įšaldytų 24 metrų gelžbetoninių polių technologiją restoranas staiga subyrėjo kaip kortų namelis. Priežastimi tapo žmogiškasis kvailumas. Išplovę indus virėjai metų metus dar šiltą vandenį liejo į žemę ir ją atitirpino.
Gerai, kad restoranas sugriuvo dieną – žuvo tik keturi žmonės.
Vėliau tose pačiose vietose įšalas suniokojo daugelio kilometrų ilgio vamzdį, kuriuo į „Norilskij nikel“ metalurgijos gamyklą buvo pumpuojamas rūdos koncentratas.
Tyrimas nustatė, kad poliai, ant kurių buvo nutiestas vamzdis, netinkamai įtvirtinti. Dėl to vamzdis persikreipė, o Daldykano ir Ambarkos upių vandenys ilgam nusidažė ryškia gelsvai raudona spalva. Upėms pasveikti ir išsivalyti prireikė dešimtmečio.
Dabartinė nelaimė kur kas baisesnė. Į tundrą ištekėjo 20 tūkst. kubinių metrų dyzelino.
Tai įvyko per trūkusį vienos iš čionykščių šiluminių elektrinių, kuri taip pat yra „Norilskij nikel“ sudedamoji dalis, atsarginio degalų rezervuaro dugną. Priežastis – suiro polių pamatai.
20 cm dyzelino sluoksnis
Pirmasis smūgis teko Daldykano ir Ambarkos upių žuvims.
„Kalbėti apie čionykštes žuvis dabar galima tiktai būtuoju laiku. Kiek galima spręsti iš vietos pranešimų, upės visiškai užnuodytos“, – aiškino Krasnojarsko regioninės visuomeninės ekologinės organizacijos „Plotina“ („Užtvanka“) vadovas Aleksandras Kolotovas.
Į avarijos vietą atvykę gelbėtojai braidė po tundrą užklojusį 20 cm dyzelino sluoksnį. Skaičiuojama, kad išsiliejimo plotas siekia 180 tūkst. kv. metrų.
Ir tai tik pradžia. Nedidelė Daldykano upė įteka į Ambarką, o šis į Pjasino ežerą – vieną čionykštės tundros gamtos stebuklų.
Galiausiai daugiau nei 10 proc. nuodų, kurių neįmanoma išgaudyti, nuplaukia iki Karos jūros.
Taimyro tundrą vasarą išvagoja vienas į kitą tekantys didesni ir mažesni ežerai, kurių dugnas padengtas ledu. Vadinasi, bus užnuodyta šimtų kvadratinių kilometrų teritorija.
Avarijai likviduoti asmeniniu prezidento Vladimiro Putino potvarkiu pasitelktos didžiulės pajėgos ir federalinio lygmens priemonės.
„Norilskij nikel“ vadovas Vladimiras Potaninas pažadėjo visiškai padengti išlaidas ekologijai atkurti. Jo žodžiais tariant, tam prireiks daugiau nei 10 mlrd. rublių (130 mln. eurų).
Bet ekologai įsitikinę, kad gali prireikti ir 10 kartų didesnės sumos, o gamta neatsigaus dar dešimtmečius.
