Du kūnai tiesiog gulėjo ant žemės. Kitą rytą ten jau buvo trys kūnai – užgeso ir F.Ramoso gyvybė.
Praėjus daugiau nei mėnesiui šeima dar nėra palaidojusio Flavio. Jie norėtų, tačiau negali, nes ligoninė „pametė“ kūną, rašo CNN.
„Mes norime galėti sekmadienį nueiti ir padėti gėlių ant mano tėvo kapo, – širdgėlos neslėpė jo sūnus Arturo. – Dabar mes negalime padaryti nieko. Visiškai nieko.“
55-erių F.Ramosas yra dar viena koronaviruso auka Ekvadore, kur iki šeštadienio 23 valandos yra užsikrėtę 29071 žmogus ir 1717 mirę.
Jo mirtis ir kūno dingimas – įrodymas, kaip antrajame pagal dydį Ekvadoro mieste praėjus porai savaičių po koronaviruso protrūkio tiesiog subyrėjo visa sveikatos apsaugos sistema.
Kūnai – ant ligoninių grindų ir gatvėse
Beveik 3 milijonų žmonių miestas Gvajakilis buvo visiškai nepasiruošęs kovai su koronavirusu. Uostamiesčio pavadinimą pasaulis ėmė linksniuoti dar praėjusį mėnesį, kai pasirodė vaizdo įrašai iš gatvių, kuriose – negyvų žmonių kūnai.
Tokie šiurpūs vaizdai atsirado po to, kai buvo visiškai perpildyti Gvajakilio morgai ir laidojimo namai.
Daugelis šeimų priėmė baisų sprendimą mylimų žmonių kūnus palikti lauke, nes bijojo infekcijos, o kvapas darėsi nebepakeliamas.
Koronaviruso pandemija Gvajakiliui smogė visu pajėgumu. Dėl neparuoštos sveikatos apsaugos sistemos ligoninės žaibiškai buvo užkimštos, medikai prarado galimybes tinkamai padėti žmonėms.
„Žmonės buvo išsigandę. Sunkiai sergantys žmonės jau mirdami atvykdavo į ligoninę. Prižiūrėdavai, darydavai viską, ką galėdavai, tada žmogus mirdavo ir tu eidavai prie kito. Tuomet mirdavo ir kitas. Vistai kartodavosi..., – CNN sakė vienas iš anonimu likti norėjusių Ekvadoro medikų. – Vienu metu tarp ligoninės palatų ir morgo buvo nusidriekusi kūnų, kuriuos reikėjo išvežti, eilė. Nebebuvo likę specialių maišų.“
Kitas medikas pasakojo, kad ligoninėje ant žemės kas dieną matydavo po 3-4 kūnus.
„Mes neturėjome, kur jų padėti“, – sakė jis.
CNN gavo vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kaip šeima iš automobilio ištraukia mirusio žmogaus kūną ir paguldo jį ligoninės automobilių aikštelėje.
Ligoninės priimti nenorėjo
Sausį F.Ramosas apsuptas šeimos ir draugų šventė savo gimtadienį. Paskutinę kovo savaitę jis ėmė sirgti. 31 dieną jo kvėpavimas taip pasunkėjo, kad 24-erių sūnus Arturo Ramosas privalėjo imtis veiksmų.
Jis nuvežė savo tėvą į artimiausią ligoninę, kur tikėjosi, kad sunkiai sergantis tėvas bus priimtas ir greitai gaus pagalbos, kurios jam taip reikėjo. Tačiau kai jie atvyko į ligoninę, personalas nurodė, kad įstaiga jau visiškai pilna.
„Gydytojai pasakė: „Nebeturime lovų pacientams“. Jie man pasakė, kad jeigu aš liksiu prie durų, bus iškviesta apsauga, kuri mane išmes“, – pasakojo A.Ramosas.
Netrukus jis skubėjo į kitą ligoninę. Ir dar kitą, ir dar kitą. Po keturių valandų važinėjimo Arturo tėvą priėmė. Pasak A.Ramoso, tai buvo vienuolikta įstaiga, į kurią jie bandė patekti.
A.Ramosas pasakojo, kad jo tėvas paskutines savo gyvenimo valandas palatoje praleido su jau mirusiais dviem pacientais.
„Abu kūnai buvo ant žemės. Vienas buvo apvyniotas juodu maišu. Šiukšlių maišu. O kitas tiesiog gulėjo ant žemės. Niekas jais nesirūpino“, – pasakojo jis.
A.Ramosas balandžio 1 dieną apie 9 val. 30 min. išėjo iš ligoninės, nes norėjo papusryčiauti. Jis pasakoja, kad išėjęs buvo apie 15 minučių. Kai grįžo, tėvas jau buvo miręs.
„Niekas nebuvo šalia, kai jis mirė“, – sakė jis.
Ligoninė atsisakė komentuoti šią situaciją.
„Jeigu ji čia liks, mirs“
A.Ramosas pasakojo, kad ligoninė jam priminė karo zoną. Savo pavardės atskleisti nenorėjusi 38-erių Ana Maria savo patirtį apibūdino lygiai taip pat.
Ana Maria savo 67-erių metų mamą į vietos kliniką atvežė dėl pasireiškusių COVID-19 simptomų. Po rentgeno tyrimų ir konsultacijos su gydytoju ji išgirdo, kad privalo kuo skubiau vežti mamą į ligoninę – jai pasireiškė ūmus plaučių uždegimas.
Ji mamą į vietinę ligoninę atvežė kovo 26 dieną. Mamos lūpos jau buvo ėmusios mėlynuoti, ji vos paėjo. Laisvos lovos mama su dukra laukė beveik 24 valandas.
Belaukiant Ana Maria stebėjo pacientus bendrose palatose ir koridoriuje, girdėjo žmonių riksmą dėl artimųjų. Netrukus ji ėmė abejoti, ar nori, kad mama būtų ligoninėje.
Sprendimą ji priėmė pakalbėjusi su sesele.
„Ji pasakė: „Jeigu turite pinigų gydyti mamą namuose – darykite tai. Jeigu ją čia paliksite, ji mirs“, – tokius žodžius prisimena Ana Maria.
Ji su mama grįžo namo, pasamdė seselę. Mama išgyveno. Ji gyva ir šiandieną.
Tačiau didžioji dauguma žmonių Gvajakilyje negali leisti sau tokios prabangos.
Ana Maria tai suprato puikiai. Dar prieš jai ir mamai paliekant ligoninę, kito paciento dukra verkdama pasisuko į ją ir pasakė: „Tavo mama išgyvens, nes tu turi pinigų. Mes pinigų neturime.“
Vaizdai – lyg iš siaubo filmo
Dėl daugybės mirusiųjų kūnų Gvajakilio mieste kilo didelis chaosas. Nesugebėjimas tvarkytis netrukus lėmė ir tai, kad nebuvo sugebama ne tik tinkamai paruošti kūnus, tačiau jie dingdavo, būdavo perkeliami kitur, pasimesdavo identifikacijos kortelės.
Daugybė šeimų negali atsisveikinti su artimaisiais.
Tarp jų – ir A.Ramosas. Praėjus porai dienų po tėvo mirties jis grįžo į ligoninę, tačiau personalas pareiškė, kad jiems nepavyksta rasti palaikų.
Jam buvo nurodyta, kad vienintelis būdas bandyti surasti kūną – eiti į morgą ir bandyti jį atpažinti tarp daugelio kitų.
„Morge kūnai buvo sudėti vienas ant kito. Tai buvo pragaras“, – pasakojo A.Ramosas.
Jis pasakojo, kad patalpoje kūnai buvo suskirstyti į dvi kategorijas – jau identifikuoti ir tie, kurių atpažinti dar nepavyko. CNN turimame vaizdo įraše iš „Guasmo Sur“ ligoninės užfiksuotas konteinerių vidus, kur dalis lavonų net po tris sukrauti į vieną krūvą.
A.Ramosas valandą ėjo nuo vieno kūno prie kito. Jam talkino ligoninės darbuotojas. Kai A.Ramosui nepavyko rasti tėvo, jam pasiūlė ateiti kitą dieną.
Sūnus savo tėvo ieškojo dar keturias dienas. Paieškos vyko morge ir krovinių gabenimo konteineriuose, kurių prireikė dėl didelio kūnų skaičiaus.
A.Ramosas skaičiuoja, kad per tą laiką apžiūrėjo apie 250 lavonų.
Jis pasakojo, kad tik dalis morgo ir vienas konteineris buvo šaldomi.
„Man nepasisekė. Taip jo ir neradau“, – skaudžiausius žodžius ištarė A.Ramosas.
Po A.Ramoso tėvo Flavio mirties praėjo daugiau nei mėnesis, tačiau jo surasti nepadėjo net ir Ekvadore specialiai sukurta interneto svetainė, skirta ieškoti dingusiųjų.
Prie A.Ramoso skausmo prisideda ir tai, kad jis gedėti priverstas vienas. Dėl saugumo jis yra atskirtas nuo šeimos.
Praėjusią savaitę A.Ramosui nustatytas koronavirusas.
Parengta pagal CNN.
