Krizė tiek Graikijos pasienyje, tiek Sirijos Idlibo provincijoje, kur Turkijos kariuomenė tiesiogiai susirėmė su Maskvos remiamo B.al- Assado režimo ginkluotosiomis pajėgomis, šiuo metu suvaldyta, bet niekas nežino, ar ilgam, nes regiono padėtis primena rūkstantį ugnikalnį, iš kurio vėl bet kada gali išsiveržti ugnis ir lava.
Įvykiai Idlibo provincijoje plėtojosi žaibiškai: per sirų oro antskrydžius žuvus daugiau kaip 30 Turkijos karių, Ankara pradėjo puolimą prieš Damasko ir jo sąjungininkų pajėgas, kurios jau nuo gruodžio mėnesio mėgina užimti šį paskutinį su B.al-Assado režimu kovojančių sukilėlių kontroliuojamą bastioną.
Turkai numušė tris sirų lėktuvus, tačiau Damaskui vėl pavyko perimti strategiškai labai svarbios automagistralės kontrolę.
Turkija kariniu požiūriu neabejotinai pajėgesnė už pilietinio karo nualintą Siriją, jos kariuomenė antra pagal dydį NATO, bet už Damasko pečių stovi Maskva.
Tai kelia tiesioginio NATO narės Turkijos ir Rusijos karinio susidūrimo pavojų.
Kai prieš ketverius metus turkai numušė vieną rusų karinį lėktuvą, šalys jau buvo atsidūrusios ant karinio konflikto slenksčio. Vis dėlto Maskva apsiribojo ginklų žvanginimu, ekonominėmis sankcijomis, kelionių į Turkiją draudimu, o karinės keršto akcijos taip ir nesurengė.
Po nepavykusio karinio perversmo Turkijoje 2016 metais vis labiau Ankarai nesutariant su Vašingtonu, V.Putinas ir R.T.Erdoganas netgi ėmė demonstruoti bičiulystę. Juolab kad Rusijos žvalgyba perspėjo R.T.Erdoganą dėl rengiamo į jį pasikėsinimo pučo Turkijoje metu.
Po to turkai, nepaisydami JAV perspėjimų, įsigijo rusų oro erdvės gynybos sistemą „S-400“ ir kitokios ginkluotės. Dabar rusų ginklai gali būti atgręžti prieš juos pačius.
Aišku, abi šalys stengiasi išvengti kaktomušos, R.T.Erdoganas praėjusią savaitę susitarė su V.Putinu dėl paliaubų Idlibe, bet šie autokratiški vadovai vienas kitam nenusileidžia ambicijomis, o ir šalių interesai per daug skirtingi, tad naivu tikėtis ilgalaikės taikos. Bet jų karinį entuziazmą šaldo ir dabar ypač suaktyvėję ekonominiai ryšiai.
Maskvai svarbu įsitvirtinti Viduriniuose Rytuose, išsaugoti savo karinę bazę Sirijoje ir pasauliui parodyti, kad ji, o ne Vašingtonas lemia padėtį regione.
Damaskas siekia sudoroti sukilėlius, kurių didelė dalis buvo susieta su „Al Qaeda“, ir įtvirtinti savo valdžią visoje Sirijoje, o Ankara nori kontroliuoti 30 kilometrų pasienio zoną ir neleisti sunaikinti čia susitelkusių jos sąjungininkų.
Suprantama, R.T.Erdoganui verktinai reikia karinės NATO bei finansinės ES pagalbos ir jis pasistengė, kad jo problemos Idlibe taptų ir Briuselio galvos skausmu. Čia susitelkę apie 3 mln. žmonių, bet ne vien sirų. Ankara tvirtina, kad sulaukė kone milijono naujų pabėgėlių.
Nors tikėtina, kad humanitarinės katastrofos mastą turkai gerokai išpūtė, jie ir taip jau yra priglaudę apie 3,6 mln. pabėgėlių, o nauja žmonių lavina dar labiau didina Turkijai tenkančią naštą.
Kita vertus, negalima nematyti, kad prie Graikijos sienų suplūdę dešimtys tūkstančių žmonių nėra iš Idlibo bėgantys sirai. Turkija neslepia, kad leido jiems atvykti iš seniai įkurtų pabėgėlių stovyklų.
Graikų nuomone, Turkija ne tik atvėrė vartus migrantų srautams į Europą, bet ir padėjo jiems veržtis per sieną, aprūpino žirklėmis vielai perkirpti. Esą turkai netgi naudojo prieš Graikijos pajėgas ašarines dujas, o jų šarvuočiai prisidėjo griaunant pasienio tvorą.
Ankaros su Maskva sutartos paliaubos Idlibe kiek atvėsino ir aistras Graikijos pasienyje, bet Turkija neatšaukė savo pretenzijų – kaltina Briuselį netesint susitarimo, kuriuo Ankarai mainais už pabėgėlių sulaikymą pažadėta 6 mlrd. eurų.
Įsivėlusi į karinį konfliktą Sirijoje Turkija norėtų iš ES daugiau finansinės paramos ir palankesnės vizų bei prekybos politikos. Matyt, tikimasi, kad ES šalys labiau rems ir turkų karines ambicijas.
Briuselis kol kas turkams pažadėjo tik paskirti 170 mln. eurų papildomą pagalbą sirų pabėgėliams, o graikus ketina paremti rimčiau – jie gaus 700 mln. eurų pasieniui su Turkija sustiprinti.
Tai rodo, kad ES dabar labiausiai bijo, jog nepasikartotų 2015 metų pabėgėlių krizė, kai į Europą atvyko per milijoną migrantų.
Ir po 5 metų Bendrija nėra pasirengusi naujai jų bangai, – nesutarta, kaip elgtis su prieglobsčio prašytojais, kaip jais pasidalyti.
Tačiau, atrodo, dabar yra daugiau ryžto neįsileisti jų jėga.
Be abejo, aklinai uždaryti išorinių ES sienų neįmanoma, prievarta sulaikyti iš karo zonų bėgančių žmonių neleidžia ir tarptautinė teisė, todėl jėgos priemones reikės derinti su pagalba pabėgėliams ir, žinoma, bendradarbiauti su Turkija.
Ankara pareiškė, kad tikisi suderinti naują susitarimą su Briuseliu dėl migrantų iki kovo 26-ąją vyksiančio ES vadovų susitikimo. Kitą savaitę turėtų įvykti R.T.Erdogano derybos Stambule su A.Merkel ir E.Macronu. Bet ką jie gali žadėti turkams, kai ES šalims dar nepavyko susitarti, kaip užlopyti ateinančio laikotarpio savo biudžeto skyles?
Bet, regis, kiek pamaloninti turkus Bendrijai teks.
Reikia manyti, kad abi pusės bus priverstos daryti nuolaidų, nes nesusitarti ir toliau aštrinti konfliktą, kai žmonija ir taip susiduria su vis naujais pasauliniais iššūkiais, tiek turkams, tiek europiečiams būtų pernelyg pavojinga.
