75 metų vyras 30 kvadratinių metrų butu dalinasi su savo žmona, sūnumi, marti ir dviem jų vaikais.
Tokie butai, kurie turėjo būti laikinas sprendimas, tapo nuolatiniu būstu šimtams šeimų, išgyvenusių Srebrenicos genocidą – vieną žiauriausių Europos košmarų po Antrojo pasaulinio karo.
„Jie mus pamiršo, – sako M.Hrustanovičiaus sūnus Avdo, kuris buvo vos kelių mėnesių amžiaus, kai jo tėvai buvo priversti bėgti iš Srebrenicos. – Šie žmonės su tarptautine bendruomene pasidalino savo skausmu, ir ką jie gavo mainais? Apleistus, visų pamirštus namus“.
1995 metų liepos 11 dieną kariuomenė, vadovaujama Bosnijos serbų lyderio Ratko Mladičius, įžengė į rytų Bosnijoje esančią Srebrenicą. Jie surinko visus kariuomenei tinkančius vyrus ir juos nužudė.
Skaičiuojama, kad daugiau nei 8,1 tūkst. žmonių buvo nužudyti Srebrenicoje. M.Hrustanovičiaus broliai buvo vieni iš jų.
Iš viso 1992-1995 metais vykęs Bosnijos karas pražudė maždaug 100 tūkst. žmonių ir daugiau nei 2 mln. privertė palikti namus.
Remiantis Jungtinėmis Tautomis, 2015 metų pabaigoje į savo namus vis dar nebuvo grįžę maždaug 98,324 žmonės. 7 tūkst. iš jų gyvena laikinuose ar kolektyviniuose prieglobsčiuose.
„Niekada nebuvo aiškios strategijos, padėsiančios Bosnijos pabėgėliams grįžti į savo kaimus, kuriuos nuniokojo karas, – teigia grupės, teikiančios psichologinę pagalbą Bosnijos pabėgėliams, direktorė Branka Antic-Strauber. – Kartais šeimoms buvo sunku sugrįžti į namus net jei jų namai buvo atstatyti. Beveik visi jie kenčia psichologinių traumų. Kai kurios moterys vis dar ieško dingusių šeimos narių“.
Maždaug už 20 min kelio nuo Tuzlos, stovi kitas pabėgėlių kaimas – Mihatovići. Jame gyvena daugiau nei 150 šeimų, iš kurių pusė atkeliavo iš Srebrenicos.
Viena jų – 45 metų Mirsada Malkocevič, kuri neturi darbo ir gyvena su ligota mama.
„Savo mamą atsivežiau čia tik dėl to, jog jai reikia pagalbos, – sakė ji. – Anksčiau ji gyveno kitoje pabėgėlių stovykloje. Jaudinuosi, jog ji mirs vienoje iš jų taip ir nepatyrusi oraus gyvenimo. Aš – viskas, ką ji šiandien turi. Serbai nužudė jos vyras, tris vaikus ir tris brolius“.
M.Malkocevic istorija – gana dažna. Keletą mėnesių ji gyveno palapinių stovyklose ir sporto salėse, ir tik po to ji buvo perkelta į pabėgėlių kaimelį. Valdžia jai žadėjo, kad ji gaus namus ir susigrąžins normalų gyvenimą.
„Kai aš atvykau į šį kaimelį, maniau, kad vėliau jie mums suteiks tikrus namus, – prisiminė moteris. – Tačiau mes vis dar gyvename čia po 25 metų. Mūsų penkių asmenų šeima gyvena iš mano mamos pensijos – maždaug 400 eurų per mėnesį“.
Tik 20 žmonių, gyvenančių šiame kaime, turi reguliarius darbus.
„Uždirbu 240 eurų per mėnesį ir laikau save vienu laimingiausių žmonių, gyvenančių kaime. Tiesa yra ta, kad jauni žmonės, gyvenantys pabėgėlių kaimuose, neturi ateities. Karas ne tik sunaikino žmonių gyvenimus, bet ir sugriovė jų vaikų bei anūkų ateitį, kurie gimė ir užaugo šiose stovyklose. Čia jie – įstrigę tose pačiose traumose, kuriose gyvena jų tėvai“, – teigia fabrike dirbantis 30 metų Muhamedas Mehmedovičius.
Avdo Hrustanovičius, kuris Jezevac stovykloje atsidūrė dar būdamas kūdikiu, praėjusiais metais baigė verslo mokyklą ir yra bedarbis. Daugiausiai laiko jis praleidžia namie, kol jo 5 ir 2 metų vaikai žaidžia purvinose gatvėse. Jie išsilaiko iš senelio pensijos.
„Kiekvieną liepos mėnesį žurnalistai vyksta į Srebrenicą dėl genocido metinių, tačiau niekas neatvažiuoja į kaimus, kuriuose gyvena žmonės, išgyvenę šį genocidą“, – sako
M.Mehmedovičius sakė, kad gyvenimas tokioje stovykloje – tarsi buvimas viename iš pragaro ratų. „Viskas, kas yra susiję su pabėgėliais iš Bosnijos, buvo suplanuota laikinai. Mūsų gyvenimo vieta – laikina, taip pat ir asmens dokumentai. Mes gyvename amžinai laikinoje būsenoje“.
Žmonės, išgyveną Srebrenicos žudynes, yra ne vieninteliai Bosnijoje gyvenantys pabėgėliai – sirai ir afganai gyvena Tuzlos traukinių stotyje lyg benamiai.
Karo prisiminimai – Bosnijos žmonių galvose vis dar švieži. Jie puikiai žino, ką reiškia būti išvarytam iš savo namų.
„Kai naktį užsikuriame ugnį, galvoju apie migrantus, miegančius Tuzlos gatvėse, – sako M.Mehmedovičiaus mama. – Žinote, mes tą patį išgyvenome ne taip seniai“.
„Tačiau žmonės ir valdžia pamiršta praeitį, – antrina pats M.Mehmedovičius. – Taip, kaip po karo jie pamiršo apie mus“.
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
