Nėra sunku pykti ant Vladimiro Putino. Rusų lyderis pasinaudojo Aušvico mirties stovyklos išvadavimo 75-osiomis metinėmis kaip proga pasakyti sovietų laikų stiliaus propagandinę kalbą, prisiimdamas didžiąją dalį kančių ir šlovės. Keturiasdešimt procentų Holokausto aukų buvo „Sovietų Sąjungos piliečiai“, pareiškė jis per ceremoniją Jeruzalėje esančiame memoriale „Yad Vashem“. Tai yra perdėtas tvirtinimas – praleidžiant nepatogią detalę, kad etiketė „Sovietų Sąjungos pilietis“ buvo nesavanoriška. Prieš Vokietijai užpuolant Sovietų Sąjungą, Stalinas užėmė teritorijas, kur gyveno daug žydų, pavyzdžiui, dalį Lenkijos ir Lietuvą.
Neginčijamas faktas, kad sovietų kariuomenė sulaužė Hitlerio karo mašiną, nepaverčia pergalės „rusiška“. Dauguma kovų vyko ir civilių aukos buvo sudėtos ne Rusijoje, o dabartinėje Ukrainos ir Baltarusijos teritorijoje. Raudonosios armijos įvykdytą Rytų Europos išvadavimą iškart pakeitė ilga ir brutali sovietinė okupacija.
Kaip bebūtų, rusų egocentriškas ir selektyvus požiūris į istoriją gali atrodyti keistai panašus į mūsiškį. Kai ateinančią vasarą minėsime 80-ąsias Britanijos mūšio metines, ruoškitės mūsų pačių propagandai, panašiai į skleistą Sovietų Sąjungos.
Vienas didelis mitas – kad kritus Prancūzijai Britanija „vienui viena“ atsilaikė prieš nacių ordas. Tiksliau būtų sakyti, kad ji buvo vienintelė su naciais 1940 metais kovojusi vokiečių neokupuota šalis. Tačiau mes kovojome ne vieni. Europoje vyko pogrindinė rezistencija: Prancūzijoje, Graikijoje, Lenkijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje ir kitose šalyse. Visa britų imperija stojo mūsų pusėn. Per Britanijos mūšį Karališkosioms oro pajėgoms priklausė Čekoslovakijos ir Lenkijos eskadrilės, taip pat buvo pilotų iš Belgijos, Prancūzijos, Airijos ir Jungtinių Valstijų.
Nors tie amerikiečiai pilotai buvo šiltai priimti, dažnai sukrečia, kai suvoki, jog JAV ir Rusijos požiūriai į klausimą, kada prasidėjo karas, sutampa – netikėtais 1941-ųjų puolimais: Perl Harboru amerikiečiams ir „Barbarosos“ operacija – rusams. Prancūzijos kritimas, Diunkerkas, mūšis dėl Britanijos, Narviko nelaimė, Singapūro užėmimas ir visi kiti įvykiai per pirmuosius dvejus karo metus, itin giliai įsirėžę britų atmintyje, jiems tėra detalės.
Vis dėlto ir mes patys pernelyg susitelkiame į šlovę ir ignoruojame, kas buvo anksčiau ir vėliau, ypač jei aplinkybės mums nepalankios. Pavyzdžiui, praleidžiame 1935-ųjų anglų ir vokiečių susitarimą, pagal kurį Karališkasis jūrų laivynas pasitraukė iš Baltijos jūros, leisdamas vokiečių įtakai stiprėti tame taikiame probritiškame regione ir tokiu būdu skatinti Sovietų Sąjungos pastangas tam priešintis. Dėl 1938-ųjų Miuncheno susitarimo, kuriuo privertėme Čekoslovakiją susitaikyti su savo padalijimu, teisinamės, kad tuo metu nebuvome pasirengę karui. Lygiais tokį patį pasiteisinimą naudoja rusai, kalbėdami apie Molotovo-Ribbentropo paktą, kurį 1939 metais pasirašė nacių ir sovietų režimai.
Taip pat perrašome istoriją kalbėdami apie to karo tikslus. Mes kariavome ne siekdami išsaugoti žydus. Holokausto siaubą visuomenė suvokė tik po karo (ir daug fragmentiškiau, nei galėtumėt įsivaizduoti). Nuvertinome žydų kančias nacių rankose, bijodami, kad priešingu atveju sumažės amerikiečių palaikymas dalyvavimui kare. Desmondas Mortonas, Winstono Churchillio žvalgybos vadas, sutrukdė lenkų pasiuntinio bandymams pranešti mums apie žydų naikinimą.
Apiberiame kaltinimais Sovietų Sąjungą už 22 tūkst. lenkų karininkų žudynes Katynėje ir kitur. Tačiau pamirštame, kad karo pabaigoje dvigubai daugiau kazokų ir kitų antikomunistiškai nusiteikusių rusų, ukrainiečių ir jugoslavų, kurie kreipėsi į mus ieškodami saugaus prieglobsčio, pasmerkėme siaubingai mirti komunistų slaptosios policijos rankose.
Derinant mūsų karinio aljanso su Sovietų Sąjunga būtinybę ir „gero karo“ idėją buvo sukrečiančiai peržengtos moralės normos. Abejoju, kad daugelis šios šalies žmonių minės 2021-ųjų gruodžio 5-ąją – mūsų karo paskelbimo Suomijai 80-ąsias metines. Tąsyk karą paskelbėme draugiškai demokratijai, kurios vienintelė kaltė – jog ji tapo mūsų „sąjungininkės“ Sovietų Sąjungos neišprovokuotų išpuolių taikiniu.
Suprantama, kodėl V. Putinas skleidžia sovietinius mitus apie istoriją. Pasiskolintas heroizmas stiprina patriotiškus jausmus savo paties susitraukusioje, sustingusioje valstybėje. Kelerius metus iškart po karo, kai trauma buvo tikra, sovietų valdžia karą menkino. Veteranų, ypač neįgaliųjų, buvo gėdijamasi. Tik prisiminimams išblėsus, nostalgijos mašina pradėjo veikti. Nekreipkite dėmesio, kad nevykdomi pažadai pasiekti geresnį rytojų – tiesiog pasinerkite į praeityje sudėtų aukų šlovę. V. Putinas taip pat naudojasi kiekviena proga apkaltinti besipriešinusius sovietų valdymui buvus nacių talkintojais.
Tokio požiūrio atgarsius girdžiu ir mūsų itin supaprastintame požiūryje į istoriją: juk, šiaip ar taip, esam „saujelės“ pasipriešinusių palikuoniai, persmelkti „Blitzo“ dvasios, niūniuojame melodiją iš „The Dam Busters“, kai plaukiame laiveliais, išgelbėjusiais mūsų vaikinus Diunkerke. Visi kiti yra bailiai.
Aušvico išvadavimo metinės turėtų būti priminimas, kad mirusieji nusipelno daugiau nei mūsų pastangos pasitenkinti mitų kūrimu ir pasipuikuoti. Tai yra proga gedėti aukų ir apmąstyti, kas anuomet motyvavo nusikaltėlius. Be to, nors sakome, kad tai „niekada nebepasikartos“, turime pagalvoti, kad šiuo metu tekursto neapykantos kupinus jų įpėdinius.
Turime atsakyti į nepatogius klausimus, kaip prasidėjo karas ir kaip jis baigėsi. Europiečiai ypač turėtų pagalvoti apie itin svarbų, bet vis dar neužbaigtą uždavinį – susitaikyti ir užtikrinti teisingumą tarp šalių ir jų viduje. Melžti mūsų moralinį kapitalą gali atrodyti viliojama, tačiau rezultatai netrukus surūgs.
-
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
