Kitaip sunku vertinti Prancūzijos prezidento E.Macrono raginimus, išsakytus interviu žurnalui „The Economist“, aktyvinti dialogą su Rusija ir įtraukti ją į naują Europos saugumo architektūrą. Jeigu kam nors būtų įmanoma gauti bent po vieną eurą už kiekvieną panašų Vakarų politikų raginimą, tas žmogus jau seniai būtų milijonierius. O jeigu dar po eurą už kiekvieną raginimą, kuris taip ir netapo kūnu, tai ir multimilijonieriumi.
Kad tokiose E.Macrono fantazijose nėra nieko naujo, patvirtina ir W.Ischingerio, Miuncheno saugumo konferencijos pirmininko, savaitgalio vedamasis „Politico“. Ten W.Ischingeris, vadinamas geriausius pasaulyje ryšius turinčiu buvusiu diplomatu, irgi pakartojo panašią tezę – esą be Maskvos vis tiek nieko nebus, todėl laikas kalbėtis.
Tiesa, jis prisimena ir kitą, šiek tiek senesnę, tezę, kad santykiai su Kremliumi įmanomi tik maksimalaus dialogo ir maksimalaus atgrasymo kontekste.
Jei jau prabilome apie atgrasymą, neįmanoma nepaminėti dar vieno E.Macrono teiginio, kuris sukėlė dar didesnių ratilų. Kai Prancūzijos prezidentas diagnozavo NATO smegenų mirtį, visi išsyk ėmė klausinėti, kuo remdamasis jis ėmėsi išrašinėti mirties liudijimus sėkmingiausiam ir ilgiausiai veikiančiam žmonijos istorijoje Aljansui.
Daug kas žino apie Okamo skustuvą, logikos priemonę, pagal kurią ieškant atsakymų į klausimus einama paties paprasčiausio atsakymo link. Šiek tiek mažiau žinomas naujesnis, tik praėjusio amžiaus pabaigoje atsiradęs Hanlono skustuvas. Šis logikos dėsnis nurodo nepriskirti blogai valiai to, ką galima paaiškinti paprasčiausiu kvailumu.
Išties pastaruoju metu E.Macronui nelabai sekėsi. Po jo triumfo torpeduojant vokiečio M.Weberio kandidatūrą į Europos Komisijos prezidentus buvo fiasko, kai Europos Parlamentas paskandino jo kandidatę į eurokomisares.
Po to jis liko visiškai vienas ištraukdamas kilimą iš po Balkanų eurointegracijos proceso, kai vetavo Šiaurės Makedonijos ir Albanijos narystės ES pradžią.
Tada neatsargiai leptelėjo apie bulgarų mafiją Prancūzijoje, po to persiutusi Sofija išsikvietė Prancūzijos ambasadorių pasiaiškinti, apie kokią mafiją kalba jo šefas Paryžiuje. Tarsi to būtų negana, E.Macronas ką tik pavadino Bosniją ir Hercegoviną „tiksinčia bomba“, kas gal ir nebūtų taip jau toli nuo tiesos, tačiau vargiai padeda ir taip komplikuotai šios mažos šalies kasdienybei.
Ir pagaliau vyšnia ant torto – nekrologas NATO. Šis pareiškimas taip sujaudino Europos politikus, kad jie vienas po kito stojo į ilgą eilę prisiekinėdami ištikimybę Aljansui ir jo sklandžiai ateičiai. Tai kalboje Berlyno sienos griūties jubiliejaus proga pareiškė Europos Komisijos vadovė U. van der Leyen, vedamąjį „Der Spiegel“ padovanojo Vokietijos užsienio reikalų ministras H.Maasas, atsiliepė Lenkijos ministras pirmininkas M.Morawieckis, prie jo prisijungė būsimasis ES užsienio reikalų patikėtinis J.Borrellas. Žodžiu, norinčių apie tai pakalbėti buvo daug.
Ir tada ėmė pasigirsti balsų, kad gal E.Macronas ne visai netyčia nusišnekėjo ir parodė savo neišmanymą. Ir savo frustraciją išliejo dabartine Aljanso būkle, o ypač Amerikos požiūriu į jį. Ir gal netgi nelabai vykusiai bandė dar kartą kurti Europos gynybos stuburą, ypač žinodamas, kiek reikėtų laiko ir išteklių, kad jis bent priartėtų prie dabartinio NATO nugarkaulio atsparumo.
Ne, naujausia tokių tezių aiškinimo versija yra ta, kad E.Macronas tiesiog nori jėzuitiškai užbėgti už akių D.Trumpui ir jo bodėjimuisi NATO. Mat kadangi D.Trumpas mėgsta elgtis atvirkščiai, nei iš jo tikisi pasaulio lyderiai, tad jei E.Macronas pareikš abejonę NATO, JAV prezidentas puls Aljansą ginti ir girti.
Jei ši versija pasiteisintų, būtų įrodyti du dalykai. Pirma, pasaulio galingieji patys nebesupranta, kokių argumentų reikia griebtis, kad susikalbėtų dėl dalykų, kurie atrodė savaime suprantami ilgus dešimtmečius. Antra vertus, optimizmas vis dėlto visuomet triumfuoja prieš sveiką protą.
