Atrodo, kad jis mėgina suprasti, ką perskaitė, ir neužtikrintai atsako į klausimą, nuo kada įsigalioja teisės aktas, suteikiantis Rytų Vokietijos gyventojams didesnę judėjimo laisvę.
„Kiek žinau... nuo dabar“, – ištaria jis.
Ši istorinė frazė buvo ištarta 1989 metų lapkričio 9-ąją, apie 19 val. vietos laiku.
Tokiu būdu G. Schabowski, Rytų Vokietijos komunistų partijos Politinio biuro narys ir jos atstovas, priklausęs „darbininkų ir valstiečių“ valdančiųjų vidiniam ratui, paskelbė saujelei apstulbusių žurnalistų apie Berlyno sienos griūtį.
Ko gera, jis tai padarė atsitiktinai, kai baigiantis spaudos konferencijai mėgino atsakyti į klausimą apie naujas taisykles, reguliuojančias Rytų Vokietijos piliečių išvykimą iš šalies.
Tačiau kelio atgal nebebuvo.
Praėjus lygiai 30 metų tebesitęsia ginčai: ar staigus Berlyno sienos galas, tapęs įžanga į viso komunistinio bloko griūtį, buvo istorijos atsitiktinumas, nulemtas kalbos rikto?
Ar tai nulėmė nesusikalbėjimas tarp komunistų hierarchijos narių, netikėtai užkluptų staigių pokyčių, ar liepto galą priėjusios Rytų Vokietijos diktatūros apskaičiuotas žingsnis?
„Norime išvykti!“
Rytų Berlyno valdžios koridoriuose ir žaliame šiauriniame Vandlico priemiestyje įsikūrusiose prabangiose „aparatčikų“ vilose jau kelias savaites buvo vaikštoma it ant adatų. Buvo sukamos galvos, kaip išgelbėti padėtį.
Rytų Vokietijos gyventojai, nuo 1961 metų įstrigę už Geležinės uždangos, uoliai „balsavo kojomis“. Nuo 1989 metų rugpjūčio Vengrija ir Čekoslovakija pro pirštus žiūrėjo į pabėgėlių, sprunkančių iš Rytų bloko į Vakarų Vokietiją, srautą.
Be to, nuo rugsėjo pradžios šimtai tūkstančių žmonių Rytų Vokietijoje kiekvieną savaitę išeidavo protestuoti į miestų gatves, skanduodami šūkius prieš režimą: „Esame žmonės!“ ir „Norime išvykti!“
Įtampa pasiekė kritinį tašką, o Vokietijos Demokratinė Respublika nebebuvo įsitikinusi, kad sulauktų ją rėmusios Maskvos karinio įsikišimo.
Gorbačiovo perspėjimas
Maskvoje atmosfera buvo pasikeitusi, o Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas agitavo už „persitvarkymą“ ir „skaidrumą“.
Tų metų spalio pradžioje jis perspėjo Rytų Vokietijos autoritarinį lyderį Erichą Honeckerį, kad „gyvenimas nubaudžia vėluojančius“.
Keliomis dienomis vėliau, spalio 18-ąją, E. Honeckeris, anksčiau gyręs Kiniją už „kontrrevoliucinio sukilimo sutriuškinimą“ Tiananmenio aikštėje, atsistatydino ir užleido vietą Egonui Krenzui.
E. Krenzas, laikytas gana nuosaikių pažiūrų veikėju, ketino sustiprinti VDR, imdamasis kai kurių reformų. Be kita ko, buvo parengtas planas sušvelninti žmonių judėjimo taisykles ir suteikti galimybę be jokių išankstinių sąlygų gauti vizą kelionei į užsienį.
Klaida?
Esant šiai padėčiai, Guenteriui Schabowski buvo patikėta lapkričio 9-osios vakarą per televizijos tiesioginę transliaciją paskelbti priemones, dėl kurių tą pačią dieną sprendimą priėmė nedidelis komitetas.
Kas įvyko toliau – vieningos nuomonės nėra iki šiol.
E. Krenzas vis dar niršta ant G. Schabowski ir kaltina jį pastūmėjus VDR „į sunkią padėtį“, kai šis paskelbė, jog sprendimas dėl galimybės išvykti iš šalies įsigalioja nedelsiant.
Berlyno sienos griūtis „buvo blogiausia naktis per mano gyvenimą“, E. Krenzas sakė duodamas interviu Didžiosios Britanijos visuomeniniam transliuotojui.
„Nenorėčiau kada nors vėl tai patirti“, – tikino jis.
Pasak E. Krenzo, G. Schabowski turėjo griežtai laikytis parengto pranešimo spaudai, kad kelionių liberalizavimas įsigalioja nuo kitos dienos ryto.
Valdžia tikėjosi leisti kontroliuojamus išvykimus su privalomomis vizomis, taip pat palikti pasienio infrastruktūrą, o ne per vieną naktį sugriauti sieną ir, tuo pačiu, VDR.
Taigi, ar viską nulėmė klaida, padaryta susiklosčius įtemptai padėčiai? Ar tai buvo drąsus sąmoningas žingsnis? G. Schabowski iki pat savo mirties 2015 metais taip ir nepateikė aiškaus atsakymo.
„Išgelbėti VDR“
„Niekas nebūtų galėjęs sustabdyti judėjimo, paleisto mano pranešimo“, – vėliau sakė jis, vaizduodamas save uoliu reformų šalininku.
Pasak G. Schabowski pateiktos įvykių versijos, grupė pokyčių šalininkų prastūmė sumanymą atverti sienas prieš partijos Centro komiteto, kuriame vyravo prisiekę stalinistai, valią.
„Priėjome prie išvados, jog jeigu norime išgelbėti VDR, turime leisti išvykti žmonėms, kurie norėjo pabėgti“, – 2009 metais G. Schabowski sakė dienraščiui TAZ.
Buvęs Rytų Vokietijos disidentas ir vėlesnis Vokietijos Bundestago pirmininkas Wolfgangas Thierse savo ruožtu įsitikinęs, kad G. Schabowski niekada nesuvokė viso savo pranešimo poveikio.
„Nemanau, kad jis žinojo, kas nutiks, – W. Thierse sakė visuomeniniam radijui. – Įtarėme, kad kažkas rengiama kelionių laisvės klausimu, nes komunistų partija norėjo atverti dangtį, kad sumažintų spaudimą. Tačiau Schabowski nenutuokė, kas jis viską paleis.“
Merkel – „praradusi žadą ir laiminga“
Tolesni įvykiai iš pagrindų pakeitė padėtį Rytų Vokietijoje, jau ilgiau kaip 40 metų tęsiantis Šaltajam karui.
Išgirdę žinią per radiją, televiziją arba iš kitų žmonių, tūkstančiai Rytų Vokietijos gyventojų lapkričio 9-osios vakarą apsiautė sienos perėjas.
Iš pradžių jie elgėsi atsargiai ir nepatikliai, bet vis labiau drąsėjo, skambant vakarų berlyniečių džiaugsmingiems šūksniams iš kitapus sienos.
Miniai smarkiai išaugus perėjų užtvarai buvo greitai atidaryti, pirmiausiai – Berlyno Bornholmo gatvėje.
Tarp apstulbusių rytų berlyniečių, tą naktį perėjusių sieną ir atsidūrusių Vakaruose, buvo Angela Merkel, dabartinė Vokietijos kanclerė.
Tuo metu ji gyveno mažame bute ir tą dieną buvo atlikusi įprastą savaitinį apsilankymą pirtyje, prieš išeidama pirmąkart įkvėpti laisvės oro.
„Buvau netekusi žado ir laiminga“, – šalies lyderė sakė visuomeniniam radijui ARD.
Tuometė chemikė, dirbusi VDR Mokslų akademijoje, įsimintiną vakarą atšventė kukliai – Vakarų Vokietijoje su draugais „išgėrusi skardinę alaus“ – ir paryčiais grįžo namo.
„Sutikimas Vakarų Berlyne buvo itin šiltas“, – interviu laikraščiui „Frankfurter Rundschau“ pasakojo kanclerė.
Vėliau buvo atidarytos kitos sienos perėjos: ginkluoti pasieniečiai, apstulbinti įvykių, net ir negavę valdžios nurodymo liovėsi vykdyti pareigas, o policija pasitraukė.
„Esame tokie patys pasimetę kaip ir jūs“, – Berlyne vienas pasienietis pasakė kažkokiai moteriai.
„Visiškai beprotiška“
Bundestage, tuo metu veikusiame Vokietijos „laikinojoje“ sostinėje Bonoje, deputatai apie 20 val. pradėjo suvokti, koks yra naujos epochos pradžią žyminčio įvykio tikrasis mastas.
Jie pertraukė savo posėdį ir spontaniškai pradėjo choru giedoti valstybės himną.
Buvęs kancleris Willy Brandtas, suartėjimo su Rytų Vokietija politikos tėvas, neslėpė džiaugsmo ašarų.
20 val. 40 min. Vakarų Vokietijos pagrindinės televizijos žinių laidos vedėjas Hannsas-Joachimas Friedrichsas paskelbė: „Rytų Berlynas atidaro sieną.“
„Berlyno siena nieko nebeskiria“, – tą vakarą parašė naujienų agentūra AFP, kurios žurnalistai buvo sujaudinti galimybės stebėti, kaip kuriama istorija.
Tą įsimintiną naktį berlyniečiai, gyvenę Rytuose ir Vakaruose, užsiropštė ant nekenčiamos sienos priešais Brandenburgo vartus ir šoko, švęsdami laisvę ir „istorijos pabaigą“.
Džiūgaujančių, apsiašarojusių vokiečių nuotraukos ir vaizdo įrašai apskriejo pasaulį. Atrodo, kad visų galvose tuo metu sukosi vienintelė mintis: „Tai – visiškai beprotiška!“
Na, o kas nutiko G. Schabowski?
1997 metais jis buvo nuteistas kalėti už savo indėlį įvedant taisykles, įpareigojusias pasieniečius šaudyti į žmones, mėginančius per sieną pabėgti į Vakarus. 2000 metais jam buvo suteikta malonė.
