Presnios teismas Maskvoje pratęsė areštą Batyrui Tumgojevui ir Ali Belchorojevui, kurie įtariami Rusijos sostinėje nušovę automobiliu važiavusį Š.Kalmanovičių 2009-ųjų lapkričio 2-ąją. Bet pareigūnai pripažįsta, kad įrodyti suimtųjų kaltės nepavyksta.
Vienas svarbiausių įkalčių byloje yra mobilusis telefonas, kurį, manoma, turėjo Š.Kalmanovičiaus žudikai. Operatyvininkams pavyko nustatyti, kad šiuo aparatu buvo naudotasi prie verslininko namų ir biuro, kai šis buvo sekamas.
Tas pats telefonas buvo užfiksuotas ir Š.Kalmanovičiaus nužudymo vietoje – Smolensko krantinėje, o vėliau pagal jį nustatytas numanomų nusikaltėlių pasitraukimo maršrutas.
Aparato signalas po kiek laiko dingo ir toje Maskvos vietoje iškart ėmė veikti kitas telefonas, kuriuo naudojosi B.Tumgojevas ir A.Belchorojevas.
Pareigūnai spėjo, kad būtent jie pasikėsino į Š.Kalmanovičių, o paskui vos tik išmetę telefoną, kurį turėjo nusikaltimo metu, iškart įsijungė naują.
Vietovę, kur žudikai išmetė aparatą, šukavo gausios pareigūnų pajėgos ir galiausiai aparatas buvo rastas.
Ant šio telefono aptiktas piršto atspaudas. Bet ekspertizė patvirtino, kad jis nepriklauso nei B.Tumgojevui, nei A.Belchorojevui.
Pareigūnai taip pat turėjo duomenų, kad abu įtariamieji buvo pastebėti prie Š.Kalmanovčiaus biuro, kai buvo rengiamasi nusikaltimui. Bet B.Tumgojevas ir A.Belchorojevas tikino, jog ten atsidūrė atsitiktinai, kai važiavo pas pažįstamas merginas.
Adreso jie neprisiminė, todėl lydimi sustiprinto konvojaus, buvo nuvežti ieškoti vietos, kurioje svečiavosi. Butą pavyko rasti, o jame – vieną merginų. Per apklausą ji patvirtino areštuotųjų parodymus.
Dabar tyrėjai koreguoja pirminę versiją. Rusijos Tyrimų komitetas mano, kad B.Tumgojevas ir A.Belchorojevas nebuvo užpuolimo organizatoriai ir vykdytojai, bet yra su tuo susiję ir žino žudikus bei užsakovą. Įtariamieji tai neigia.
Šių metų vasarą paaiškėjo, kad Š.Kalmanovičius buvo nušautas važiuojantis iš savo biuro į susitikimą su aukštu Kremliaus valdininku – Rusijos prezidento padėjėju Aleksandru Abramovu. Pakeliui į verslininką, sėdėjusį automobilyje „Mercedes“, automato šūviai paleisti iš sidabrinės spalvos „Lada Priora“.
Š.Kalmanovičius mirė vietoje, jo vairuotojas Piotras Tumanovas buvo sunkiai sužeistas.
Vėliau vairuotojas tyrėjams pasakojo, kad Š.Kalmanovičius buvo labai reiklus, kelionės metu drausdavo vairuotojui žvalgytis į šalis – todėl P.Tumanovas tiesiog nematė žudikų. Jis išgirdo šūvius, pajuto stiprų skausmą ir trumpam neteko sąmonės. Kai atsitokėjo, verslininkas buvo negyvas, o automobilis lėtai riedėjo nevaldomas.
Pagal vieną iš versijų, Š.Kalmanovičius galėjo būti nušautas keršijant už neva jo organizuotą Rusijos kriminalinio autoriteto Viačeslavo Ivankovo, pravarde Japončikas, nužudymą. Bet ši informacija nepatvirtinta.
1947-aisiais Kaune gimęs Š.Kalmanovičius Lietuvoje tapo žinomas praėjusio amžiaus pabaigoje, kai ėmė dosniai remti „Žalgirio“ krepšinio klubą – galima sakyti, išgelbėjo jį nuo bankroto. Netrukus Kauno ekipa iškovojo didžiausius trofėjus per visą savo istoriją: 1998-aisiais laimėjo Europos taurę, o 1999-aisiais tapo Eurolygos čempione.
Po krepšininkų triumfo Eurolygoje vienas tuomečių „Žalgirio“ savininkų, Rusijos ir Izraelio pasus turėjęs Š.Kalmanovičius buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, jam suteikta Lietuvos pilietybė.
