Štai penki dalykai, kuriuos reikėtų žinoti apie Nobelio literatūros premiją.
Prestižiškiausias apdovanojimas
Švedijos akademija kasmet įteikia 16 apdovanojimų; iš jų garsiausia ir prestižiškiausia yra Nobelio literatūros premija.
Švedų mokslininkas ir filantropas Alfredas Nobelis 1895 metais parašė testamentą, kuriuo pavedė šiai įstaigai kasmet skirti Nobelio literatūros premiją.
Nuo 1901 metų keturi ar penki iš Akademijos 18 narių renkami trejų metų kadencijai Nobelio komitete. Šis organas nagrinėja siūlomas kandidatūras ir pateikia likusiems Akademijos nariams pretendentų galutinį sąrašą.
Kandidatų nuopelnus paskui svarsto visa Akademija. Nariai spalio mėnesį rengia balsavimą, per kurį renka nugalėtoją. Laureatas turi surinkti daugiau nei pusę balsų.
Pernai kilus skandalui Nobelio fondas, finansuojantis Nobelio premijų paskyrimą, pareikalavo, kad Nobelio komitete bent 2019 ir 2020 metais taip pat dirbtų penki nepriklausomi ekspertai.
350 kandidatų per metus
Akademijos archyvuose pilna pasaulio garsiausių rašytojų laiškų, kuriuose šie siūlo kandidatus.
Institucija kasmet sulaukia apie 350 kandidatūrų, teikiamų tokią teisę turinčių veikėjų: buvusių Nobelio literatūros premijos laureatų, kitų šalių panašių akademijų narių, literatūros profesorių ir nacionalinių rašytojų asociacijų vadovų.
Kiekvienas iš jų liaupsina pasirinkto kandidato talentą, o kai kurie netgi įkiša į voką dovanėlę Akademijos nariams, nors šie paprastai nepritaria tokiam gestui.
Svarstomos tik tos kandidatūros, kurios pateikiamos Akademijai konkrečiais metais iki sausio 31 dienos.
Pretendentai turi būti gyvi ir, pagal A. Nobelio išdėstytas griežtas taisykles, privalo būti išleidę per pastaruosius metus literatūrinį darbą, nors Akademija kartais nesilaiko šio reikalavimo.
Septynios premijos atidėtos, dviejų atsisakyta
Nobelio literatūros premiją iš viso yra laimėję 114 žmonių. Šis apdovanojimas buvo paskirtas 110 kartų, įskaitant keturis sykius, kai premiją pasidalijo du žmonės.
Premijos dukart buvo atsisakyta: 1958 metais rusų autorius Borisas Pasternakas sutiko atsiimti apdovanojimą, bet vėliau buvo priverstas Sovietų Sąjungos valdžios jo atsisakyti; 1964 metais premijos taip pat atsisakė prancūzų filosofas Jeanas-Paulis Sartre'as (Žanas-Polis Sartras).
1786-aisiais įkurta Švedijos akademija aštuonis kartus nusprendė atidėti ateičiai apdovanojimų paskyrimą: 1915, 1919, 1925, 1926, 1927, 1936, 1949 ir 2018 metais.
Šešiais atvejais nepaskirtos premijos buvo įteikiamos kartu su kitų metų prizais. Tokiu pačiu principu apdovanojimai bus paskirti ir per ketvirtadienį numatytą ceremoniją.
Dauguma laureatų – prancūzai
Pagal Nobelio literatūros premijos laureatų skaičių pirmauja Prancūzija: jos piliečiai pelnė 15 prizų, o pirmoji premija buvo įteikta 1901 metais prancūzui Sully Prudhomme'ui.
Antrą vietą dalijasi Jungtinės Valstijos ir Jungtinė Karalystė, turinčios po 12 laureatų. Vienas iš jų yra 2017 metais apdovanotas japonų kilmės britų autorius Kazuo Ishiguro, parašęs tokius darbus kaip „Dienos likučiai“ (The Remains of the Day) ir „Neleisk man išeiti“ (Never Let Me Go).
Vis tik Molier'o gimtąja kalba rašantys autoriai daug rečiau pelno Nobelio premiją negu tie, kurie vartoja Williamo Shakespeare'o kalbą: nuo 1901 metų apdovanoti buvo net 29 anglakalbiai.
Nesibaigiantys skandalai
Šiuolaikinėje istorijoje Švedijos akademiją yra supurtęs ne vienas rimtas skandalas.
Pavyzdžiui, 1989 metais Akademija „literatūros nepriklausomybės“ dėlei atsisakė pasmerkti „Šėtoniškų eilių“ (The Satanic Verses) autoriui britui Salmanui Rushdie paskelbtą fatvą.
Institucijos nariai negalėjo susitarti, kokią poziciją užimti: likti neutraliais menų globėjais ar išreikšti palaikymą kolegai rašytojui.
Akademijos sprendimas laikytis nuošalyje supykdė tris jos tuomečius narius. Jie atsisakė savo pareigų, nors oficialiai buvo paskirti visam gyvenimui ir negalėjo pasitraukti iš savo posto.
Akademija galiausiai pasmerkė S. Rushdie paskelbtą fatvą tik 2016-aisiais, praėjus 27 metams.
Paskui, 2017-ųjų pabaigoje ir 2018-ųjų pradžioje, Akademijos narius suskaldė ryšiai su Jeanu-Claude'u Arnault, apkaltintu išžaginimu ir vėliau nuteistu už šį nusikaltimą.
J.-C. Arnault yra vedęs Katariną Frostenson, Akademijos narę, atsistatydinusią kilus skandalui.
Šis epizodas iškėlė į viešumą Akademijos vidaus intrigas, interesų konfliktus, tylos kultūrą ir priekabiavimą – taigi, institucijoje kilo sąmyšis, ir buvo nuspręsta atidėti 2018 metų premijos paskyrimą.
Nuo to laiko Akademijos statutas buvo atnaujintas, siekiant padaryti įstaigą skaidresnę ir leisti jos nariams atsistatydinti.
Pernai Akademiją paliko septyni nariai; vėliau jie buvo pakeisti.
