L.Kachnowiczių, aktyvų religijos puoselėtoją žiniasklaidoje, visi laikė pavyzdingu Lenkijos bažnyčios tarnu.
Dienraščiui „Gazeta Wyborcza“ sutikęs duoti interviu L.Kachnowiczius aštrių žodžių negailėjo kunigų seminarijos vadovybei, kad ji per studijas esą rožinėmis spalvomis nupasakoja kunigo darbą ir nieko nekalba apie laukiančius celibato bei vienatvės sunkumus.
Anot L.Kachnowicziaus, kai kuriuose seminarijos kursuose net pusė studentų yra homoseksualūs, tačiau vadovybė apsimeta to nežinanti, nes homoseksualus pašalinus turbūt pritrūktų kunigų bažnyčiose.
L.Kachnowiczius teigia, jog problemų šaknys glūdi celibato reikalavime – esą pasmerkia kunigus vienatvei, su kuria kovodami kunigai pasineria į priklausomybę arba ima slapta kurti šeimas, ieško trumpalaikių santykių.
Svarstymus dėl pasitraukimo iš dvasininkų luomo esą išgyvena daug kunigų, tačiau tam ryžtasi retas. Nuo tokio žingsnio stabdo baimė užtraukti gėdą tėvams ir giminei, baimė prarasti privilegijas ir pagarbą, baimė, kad nesugebės pragyventi neturėdami kitos profesijos.
L.Kachnowiczius atskleidė ir tai, kad seminarijos rektoriui buvo pasisakęs apie homoseksualų potraukį. Rektorius po ilgo pokalbio vis dėlto nusprendė, kad vaikinas tinka būti kunigu.
Prieš įšventinimą L.Kachnowiczius pas seminarijos psichologą atliko specialų testą dėl homoseksualumo.
Psichologas esą irgi patvirtino tinkamumą darbui, tačiau prasitarė, jog anksčiau su tokiais rodikliais jam būtų patarta nutraukti studijas.
„Studijų nenutraukiau, nes maniau, kad jeigu Dievas, žinodamas apie mano orientaciją, leido man įstoti į seminariją ir gauti įšventinimą, vadinasi, Dievas viskam pritaria“, – įsitikinęs L.Kachnowiczius.
L.Kachnowicziaus sprendimas tapti kunigu nustebino jo tėvus, nes šeima nebuvo religinga. Vaikinas pašaukimą teigia pajutęs vėlai, prieš baigdamas licėjų, kai jau buvo supratęs, kad yra homoseksualus.
Vaikinas vylėsi, kad tarnystė Dievui numalšins jo homoseksualų geismą, ir seminarijoje susitelkė į mokslus nesileisdamas į artimesnes pažintis su kitais klierikais.
L.Kachnowiczius dešimt metų išdirbo kunigu ir teigia galų gale supratęs, kad vienatvė tampa nepakeliama, kad jis ima per dažnai kelti taurę ir geria per daug raminamųjų, o labiausiai trokšta mylimo žmogaus.
Įsimylėjęs vaikiną kunigas nusprendė neapgaudinėti nei parapijiečių, nei vyresnybės, ir Lublino vyskupui Stanislawui Budzikui parašė prisipažinimo laišką.
L.Kachnowiczius vyskupui papriekaištavo, kad Bažnyčia oficialiai skelbia meilę visiems žmonėms, tačiau diskriminuoja homoseksualus, o jis su tokia dviveidyste nenori taikstytis.
Vyskupas iš kunigų luomo vaikino vis dėlto neatleido, bet ant atleidimo prašymo parašė, kad suteikia metų atostogas.
„Jei aš būčiau panorėjęs vėl dirbti kunigu, mane būtų priėmę išskėstomis rankomis, net žinodami, kad esu gėjus. Juk kunigų trūksta, – pareiškė L.Kachnowiczius. – Jei kunigai nesiskelbia apie turimus vaikus ir moterį ar partnerį vyrą, vyskupai užmerkia akis į tokius celibato reikalavimo pažeidimus.“
Nors kunigui oficialiai yra suteiktos atostogos, vyskupas pranešė uždraudžiąs jam atlikti bažnytines pareigas dėl prisipažinimų žiniasklaidai, kad yra gėjus.
Vasarą prisipažinęs, kad yra homoseksualus, L.Kachnowiczius pirmą kartą dalyvavo gėjų parade Balstogėje ir regėjo, kaip LGBT priešininkai į eitynių dalyvius svaido akmenis, kiaušinius.
Klubo savininkas išsigando netekti lankytojų ir kunigą atleido.
„Tokia netolerancija liūdina, tačiau meilė suteikia jėgų ir vilties gyventi“, – tvirtino L.Kachnowiczius, svarstantis galimybę tapti kokios nors protestantų bažnyčios, neatstumiančios homoseksualų, pastoriumi.
