Teroristai tuomet užgrobė mokyklą, užminavo sporto salę ir laikė joje įkalinę per 1000 įkaitų. Rugsėjo 3 dieną 13:05 val. salę apšaudė dvi Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) specialaus padalinio – Specialiosios paskirties centro – snaiperių grupės, dislokuotos ant arčiausiai mokyklos esančių penkiaaukščių namų stogų.
Praėjus 15 metų nuo šio tragiško įvykio nukentėjusieji ir aukų artimieji tikino iki šiol negavę visų atsakymų, esą tinkamas tragedijos tyrimas taip ir nebuvo atliktas, rašo „Radio Free Europe/Radio Liberty“.
Lemtingąją rugsėjo 1-ąją, kai į mokyklą sugužėjo vaikai, tėvai, mokytojai, švęsti mokslo metų pradžios, į ją įsiveržė daugiau nei 30 čečėnų ir ingušų separatistų. Apsiginklavę jie įkaitais paėmė daugiau nei tūkstantį žmonių. Užpuolikai reikalavo, kad Rusija išvestų savo pajėgas iš Čečėnijos. Tačiau 52 valandas trukusios derybos vaisių nedavė.
Jau rugsėjo antrąją teroristai nušovė kelis įkaitais laikytus vyrus, o mokyklą užminavo.
Rusijos saugumo pajėgos rugsėjo 3-ąją šturmavo pastatą: tuomet žuvo 334 žmonės, įskaitant 184 vaikus. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2017 metais pripažino, kad Rusija anuomet padarė rimtų klaidų kalbant apie prevenciją ir perteklinės jėgos panaudojimą. Teismas paragino Maskvą imtis priemonei tiesai nustatyti ir pasmerkė jos įvykdytus pažeidimus.
Tačiau Beslano tragedija, pasak ją išgyvenusių šeimų, iki šiol nėra deramai ištirta. Aukų artimieji sekmadienį pareiškė vis dar besitikintys iš Rusijos valdžios objektyvaus tyrimo ir perspėjo, kad tragedija gali pasikartoti.
Rusijos saugumo pajėgos šturmuodamos mokyklą tuomet nužudė 31 teroristą, vienas iš jų buvo sulaikytas ir 2006 m. nuteistas kalėjimo iki gyvos galvos bausme.
Nukentėjusių šeimoms po tragedijos išmokėtos kompensacijos, padarytos kai kurios reformos, tačiau tai nenuramino Beslano gyventojų.
„Valdžia nedėjo jokių pastangų atlikti tinkamą tyrimą“, – tikino Agunda Vatajeva, kuriai tragedijos dieną buvo vos 13 metų ir jai pavyko pasprukti iš mokyklos.
Kartu užgrobtoje ugdymo įstaigoje buvusi jos motina žuvo dėl patirtų sužalojimų po įvykdytų sprogimų.
A.Vatajeva tuo metu patyrė sužalojimų, buvo išsiųsta gydytis į Maskvą. Vladikavkaze dabar gyvenanti moteris įsitikinusi, kad tuo metu dalį sužalojimų patyrė dėl to, kad Rusijos saugumo pajėgos panaudojo perteklinę jėgą.
Ji buvo viena tų, kurie 2007 m. kreipėsi į Žmogaus teisių teismą, norėdama priversti Rusijos valdžią atsakyti už savo chaotiškus veiksmus tragedijos dieną.
Tačiau ne visi išgyvenę tragediją sutinka su A.Vatajeva. Tuo metu mokytoja Beslano mokykloje dirbusi Nadia Gurijeva tragedijos metu neteko dviejų savo vaikų, moteriai pavyko pabėgti su trečiuoju. Ji įsitikinusi, kad Rusijos valdžia 2004 m. viską padarė teisingai.
„Manau, kad kompetetingi žmonės dirba savo darbą ir atlieka tyrimą. Aišku, norėčiau, kad viskas vyktų greičiau. Visi to nori“, – tikino moteris.
Praėjus penkiolikai metų nuo tragedijos, ji tiki, kad tuo metu Rusijos pareigūnai padarė viską, ką galėjo.
„Kiekvienas žmogus turi savo įvykių versiją. Taip visuomet būna, tačiau kaip galima kaltinti žmones, kuriems pavyko išsaugoti šimtų kitų asmenų gyvybę?“ – įsitikinusi N.Gurijeva.
Visiškas chaosas
Rusija su sukilėliais Čečėnijoje kariavo dviejuose karuose, o šis konfliktas išsiplėsdavo ir į kitas teritorijas. Tragedija Beslane įvyko praėjus vos dvejiems metams po to, kai čečėnų teroristai užgrobė Maskvos Dubrovkos teatrą. Tą kartą žuvo mažiausiai 170 įkaitų.
Žurnalistė Irina Borogan dirbo tiek Maskvos teatro, tiek ir Beslano mokyklos užgrobimų metu. Ji tikino, kad gelbėjimo operacija Beslane buvo visiškai chaotiška.
„Buvo akivaizdu, kad valdžia neturi jokio plano. Jie paprasčiausiai nebuvo pasiruošę tokiam įvykiui Šiaurės Kaukaze po to, kai oficialiai buvo kalbama, kad karas Čečėnijoje yra baigtas“, – kalbėjo I.Borogan.
Žurnalistė perspėjo, kad Rusijos pozicija Šiaurės Kaukaze išlieka trapi. Čečėnijos, Ingušijos, Dagestabo respublikos iki šiol turi neišspręstų konfliktų. Baiminamasi, kad jie gali paaštrėti ir pavirsti atvira kova.
„Tai niekur nedingo. Tai ir toliau išlieka parako statine, kuri gali bet kuriuo metu sprogti“, – kalbėjo jau ketvirtosios knygos apie Beslaną autorė Olga Alionova.
Ji nesitiki, kad tiesa apie Beslano tragediją kada nors bus paviešinta.
„Iki šiol yra kelios versijos apie tai, iš kur buvo šaudoma, kas veikė, kas davė nurodymus. Galiausiai tiksliai nežinoma, kiek įkaitų buvo paimta. Praėjus penkiolikai metų mes vis dar neturime atsakymų į paprastus klausimus. Be abejo, nesitikiu, kad į šiuos klausimus bus atsakyta“, – tikino O.Alionova.
Nežino iki šiol
Beslane gimusi Dana Cinojeva gyveno šalia užgrobtos mokyklos. Šioje ugdymo įstaigoje mokėsi tiek ji, tiek jos seserys. Moteris tikino, kad prieš tragediją mokykla buvo savotišku bendruomenės centru, kuriame buvo laukiami visi.
„Tai buvo nuostabi, šviesi mokykla. Bet kas čia galėjo čia užeiti, į mokyklą eidavome it į savo namus“, – pasakojo D.Cinojeva.
Tragedijos dieną jai buvo 19 metų, ji buvo neseniai pabaigusi mokyklą. Tačiau D.Cinojevos pusseserės laukė tragiškas likimas – 13-metė Olga Cinojevos kūnas buvo rastas mokykloje.
„Prisimenu, kad ji visai neseniai buvo įsivėrusi auskarą į bambą be motinos leidimo. Būtent pagal auskarą buvo atpažintas jos kūnas“, – pasakojo D.Cinojeva.
Po išpuolio mokyklą norėta sugriauti, tačiau išgyvenusieji ir aukų artimieji reikalavo, kad apgriuvęs, apšaudytas pastatas būtų paliktas kaip prisiminimas apie įvykusią tragediją.
Šiandien čia apsilankyti gali kiekvienas norintis. Čia pakabintos aukų nuotraukos, žaislai. Kasmet, minint tragedijos metines, nešamos gėlės. Prie mokyklos pastato stovi ir dešimtys vandens buteliukų, kuriuos lankytojai atneša siekdami pagerbti žuvusius vaikus, neturėjusius beveik tris paras nė lašo vandens.
„Tas tris dienas rinkomės pagrindinėje aikštėje ir laukėme informacijos. Mes buvome viena šeima, kuri kartu viską ištvers ir privers už tai atsakyti kaltuosius“, – kalbėjo D.Cinojeva.
Tiesa, čia pat ji pridūrė, kad po tragedijos nemažai žmonių užsiskleidė savyje, kiti ramybės ieškojo bažnyčioje.
D.Cinojevos kaimynei po mokyklos užgrobimo teko savo gyvenimą lipdyti iš naujo – ugdymo įstaigoje žuvo jos sūnus.
Moteris tikino, kad neatsakyti klausimai šioje istorijoje paliko kraujuojančias žaizdas iki šiol.
„Išvadų buvo ne viena, tačiau mes taip ir nežinome, kas dėl visko kaltas. Kas tai užsakė? Kas buvo tie žmonės. Mes nieko nežinome“, – kalbėjo Beslano gyventoja.
