F.Fu Te Liao tvirtinimu, Kinijos atstovų mėginimas fiktyviu kontrmitingu perrėkti penktadienį Vilniuje vykusią negausią paramos prieš Pekiną protestuojančiam Honkongui akciją – puikus tikrojo komunistinio režimo požiūrio į demokratiją pavyzdys.
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos prašymu Vilniaus policija aiškinasi, ar įvykyje dalyvavo Kinijos ambasados darbuotojai.
– Kaip vertinate tai, kad Vilniuje vykęs kelių dešimčių žmonių mitingas prieš Kinijos režimo politiką Honkonge sulaukė agresyvios kinų imigrantų bendruomenės reakcijos? Galbūt jiems dirigavo Kinijos ambasados ir specialiųjų tarnybų atstovai? – „Lietuvos rytas“ paklausė Taivano fondo už demokratiją vadovo F.Fu Te Liao.
– Nieko keista. Pekino elgesys Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, panašus. Kinija nuosekliai siekia būti supergalybe, lygiaverte JAV, ir su jomis dalytis įtaką pasaulyje.
Žinoma, pagrindinis Kinijos įrankis, kuriuo ji siekia atverti visas duris, – ekonomika, tiksliau, ekonominė ir finansinė įtaka.
Kinija stengiasi pamažu perimti į savo kontrolę svarbiausius infrastruktūros objektus, ekonomikos sritis.
Pekinas aktyviai veikia virtualiojoje erdvėje – pasitelkia tiek kiberagresiją, kibernetines atakas sėdama sumaištį savo taikiniais pasirinktose valstybėse, tiek įvairias sekimo ir kontrolės priemones.
Naudodamasi informacinėmis technologijomis Kinija bando palenkti net ištisas visuomenes, o žiniasklaida neretai paperkama ar perkama, perduodant ją į Pekinui lojalias rankas.
Tai, kad Kinija dabar drįsta taip atvirai mesti iššūkį demokratiniams procesams Europos Sąjungos ir NATO valstybės viduje, – augančio jos agresyvumo požymis.
– Tačiau daug kas Vakaruose tvirtina, kad Kinijos komunistinė diktatūra pasikeitė, pavyzdžiui, suteikė daug daugiau laisvės savo verslui. Esą Pekino politika eina autoritariniu keliu, o ekonomika – laisvosios rinkos kryptimi. Kaip manote, ar stambusis Kinijos verslas gali veikti savarankiškai ir turėti tik interesą užsidirbti?
– Visiškai su tuo nesutinku. Jokio nepriklausomo verslo nuo valdžios įtakos ir valios Kinijoje nėra. Šiuo požiūriu ši valstybė yra tokia pat tipiška diktatūra kaip ir visos kitos. Ten apskritai visas gyvenimo sritis daugiau arba mažiau kontroliuoja komunistinis režimas.
Trumpiau tariant, Kinijoje bet kokio masto turtuolį valdžios atstovai gali bet kada ir bet kokiu pagrindu apiplėšti ir sunaikinti. Ir tenykščiai verslininkai tai žino.
Taigi jokia sutartis su Kinijos verslininkais nebus tik verslas, į ją greičiausiai bus inkrustuoti šios valstybės politiniai išskaičiavimai.
– Daugėja nuogąstavimų, kad Honkonge vykstančius protestus Kinija, iš pradžių vengusi juos dar labiau įplieksti, todėl nenaudojusi jėgos, vis dėlto gali paskandinti kraujyje. Ką prognozuojate jūs?
– Nemanau. Aišku, smurto daugėja, tačiau Kinijos režimas greičiausiai atsitrauks – atšauks protestus keliančius įstatymus, gal net paaukos vietinę valdžią.
Žinoma, greičiausiai režimas atsitrauks tik trumpam, nes Honkongo problema nebus iš esmės išspręsta.
Tačiau dabar pralietas kraujas būtų daug pavojingesnis komunistinei diktatūrai ir jos įvaizdžiui nei prieš trisdešimt metų susidorojimas su kitaminčiais Pekine.
– Vakarų pasaulyje, nepaisant skirtingų Pekino politikos vertinimų, dominuoja nuomonė, kad Kinijos diktatūra stiprėja. Jūs tam pritariate, o gal įžvelgiate ir lemtingų režimo silpnybių? Kaip tai, kas vyksta Honkonge, gali paveikti žemyninę Kiniją?
– Kalbos apie būsimą nesulaikomą šios valstybės visagalybę yra išpūstos, jose yra didelė dalis propagandos.
Kinijoje apstu ir ekonominių, socialinių problemų, jos aštrėja. Taigi ekonomika buksuos. O jei aštrės prekybos karas su JAV, gali ištikti net rimta krizė.
Visuomenėje yra didžiulis permainų ir naujovių poreikis, nors kartu yra ir apatijos, nuolankaus paklusnumo valdžiai iš įpročio.
Mano nuomone, valdžios viršūnėse taip pat gali prasidėti konfliktai.
Pirmiausia dėl to, kad dabartinis komunistų vadovas Xi Jinpingas sulaužė tradiciją – pasiliko valdžioje iki gyvos galvos ir itin koncentravo galią savo rankose.
Be to, istoriškai Kinija apskritai niekada nebuvo labai vieninga šalis.
Visos diktatūros anksčiau ar vėliau ima smukti žemyn, įžengia į krizę, kuri „staiga“ ir „netikėtai“ gali baigtis griūtimi.
Ne išimtis – ir Kinija. Tam taip pat reikia ruoštis, tačiau nereikia ir bijoti.
