S.Golovkinas prievartavo, smaugė, kapojo ir degino paauglius, taip pat bandė virti ir valgyti jų vidaus organus. Net pripažindamas savo kaltę, vyras neatgailavo dėl savo poelgio, rašo portale „gazeta.ru“ Marija Loktionova.
1996 metų rugpjūčio 2 dieną paskutinį kartą Rusijos istorijoje buvo įvykdyta mirties bausmė. Tą dieną Butyrkų kalėjime Maskvoje buvo sušaudytas maniakas pedofilas Sergejus Golovkinas, kuris buvo pripažintas kaltu dėl 11 berniukų išprievartavimo ir nužudymo.
40 metų nuteistasis, kurį praminė Čikatilos mokiniu (Andrejus Čikatila – sovietinis serijinis žudikas, prievartautojas, pedofilas, nekrofilas ir kanibalas. – Red.), veikė 1986–1992 metų laikotarpiu. Pirmąja jo auka tapo 15-metis berniukas, kuris atvyko aplankyti savo senelių į Maskvos srities Dmitrovsky rajono kaimą. 1986 m. balandžio 19 d. jis leido beržų sulą, dviračiu važiuodamas nuo medžio prie medžio. Tam tikru metu paauglys pravažiavo pro S.Golovkiną, tuo patraukdamas jo dėmesį.
Jis priėjo prie berniuko, kai šis nusprendė parūkyti, ir paprašė degtukų. Iškart po to piktadaris, grasindamas peiliu, nutempė auką į mišką – išprievartavo, pasmaugė, o po to ilgą laiką maitojo negyvą kūną.
Tą pačią dieną žuvusiojo artimieji ir kaimo gyventojai išėjo berniuko ieškoti. Jo nuogą ir sudarkytą lavoną rado tėvas. Tuokart teisėsaugos pareigūnai nusikaltimo vietoje neaptiko akivaizdžių įkalčių. Vienintelis užsikabinimas buvo vietinių gyventojų parodymai: jie matė juodaplaukį, kiek į kuprą susimetusį aukšto ūgio vyrą su spuogais ant veido. Vėliau paaiškėjo, kad tai ir buvo S.Golovkinas, tačiau 1986 metais šis nusikaltimas taip ir liko neišaiškintas.
Iki pat 1992 metų visas žmogžudystes, išskyrus vieną, maniakas įvykdė Odincovo rajone (vienas iš 36 Maskvos srities rajonų – Red.), kur ilgą laiką gyveno.
Tame pačiame rajone maniakas turėjo vadinamajį kankinimų kambarį, kur veždavo dar gyvus berniukus, kad galėtų iš jų pasityčioti. Kūno dalis, sukapojęs palaikus, jis išmėtydavo miške.
Apžiūrint įvykio vietą, vieno iš paauglių palaikų užkasimo vietoje tyrėjai rado kuokštą plaukų. Atlikus ekspertizę buvo nustatyta, kad tai ne aukos plaukai. Tai buvo kito prieš metus nužudyto paauglio plaukai. Ši aplinkybė rodė, kad nusikaltėlis susidorodavo su aukomis kažkurioje vienoje vietoje – „stacionare“.
Piršosi dar viena paprasta išvada: kūnus į užkasimo vietą žudikas vežė transporto priemone, nes netoliese nebuvo jokių gyvenviečių“, – sakė 1992 metais leidiniui „Soveršenno sekretno“ vyresnysis tyrėjas Jevgenijus Bakinas.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje S.Golovkinas įvairino savo kankinimus. Tuo metu už savo „stacionaro“ durų jis pradėjo ne tik žudyti, bet ir valgyti savo aukas. Tokio likimo sulaukė 15-metis Odincovo rajono vidurinės mokyklos mokinys. Nusikaltėlis apgaule atsivežė berniuką į savo kankinimų kambarį ir, grasindamas peiliu, privertė nusirengti. Tada jis paauglį išprievartavo, surišo rankas už nugaros ir pasmaugė. Tyčiodamasis iš lavono, maniakas pakabino jį palubėje už kojų, nupjovė nosį, ausis ir galvą, taip pat ištraukė iš kūno organus.
Jau baigdamas savo ritualą, maniakas išojovė berniuko minkštuosius audinius, paskrudino juos ant litavimo lempos ir suvalgė.
„Žmogiena jam nepatiko, ir ateityje jis nebekartojo tokių veiksmų. Nupjautą galvą laikė garaže – prarakė kaukolę, išdegino smegenis, pamažu atskyrė odą ir minkštuosius audinius. Vėliau S.Golovkinas rodė berniuko kaukolę kitoms aukoms, norėdamas įbauginti“, – rašoma baudžiamojoje byloje.
Kol S.Golovkinas darė visus šiuos siaubingus darbus, teisėsaugos institucijų pareigūnams niekaip nepavyko priartėti prie šios keblios mįslės įminimo. Jie daug kartų buvo atėję į gamyklą, kur dirbo S.Golovkinas, tačiau jo asmeniškai netikrino. Įtarimų jis sukėlė tik 1992 metų spalį, kai buvo apklaustas trijų nužudytų berniukų draugas. Rugsėjo mėnesį piktadaris jiems pasiūlė drauge apiplėšti vasarnamį, tačiau vienas iš draugų atsisakė – jis ir davė parodymus.
Netrukus teisėsaugos pareigūnai sulaikė maniaką. Spaudžiamas įkalčių, jis prisipažino įvykdęs 11 žmogžudysčių, kurias neginčijamai patvirtino daugybė įrodymų. Bet po to S.Golovkinas nustojo duoti parodymus. Negana to, jis teigė padaręs daugiau nusikaltimų, tačiau atsisakė pasakoti apie juos.
1996 metais teismas pripažino teisiamąjį visiškai pakaltinamu ir nuteisė mirties bausme. Jo bylą sudarė 95 tomai, o 150 puslapių kaltinamasis aktas buvo skaitomas kelias valandas.
„Visi bijojo, kad Serbskio institute jis bus pripažintas nepakaltinamu. Bet gydytojai įrodė, kad S.Golovkinas yra sveikas žmogus“, – aiškino laikraščiui „Moskovskij Komsomolec“ M. Motylevas.
Tačiau iki nuosprendžio įvykdymo maniakui pedofilui atsirado šansas išvengti sušaudymo ir keliauti į kalėjimą iki gyvos galvos. 1996 m. vasario 28 d. Rusija įstojo į Europos Tarybą, pažadėdama per trejus metus prisijungti prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr.6, numatančio mirties bausmės panaikinimą. Tų pačių metų pavasarį pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pasirašė įsaką „Dėl laipsniško mirties bausmės taikymo panaikinimo“, o taip pat paprašė apsvarstyti visus mirties bausme nuteistųjų malonės prašymus.
Kai į Malonės komisijos narių rankas pateko S.Golovkino byla, šie nė sekundei nesuabejojo mirties bausmės teisingumu.
„Jis neatgailauja. Jis laiko save supermenu, kuriam leidžiama viskas“, – sakė interviu leidiniui „Soveršenno sekretno“ vyresnysis tyrėjas.
Tiriant bylą kriminalistams aktyviai talkino psichologai. Jie bandė paaiškinti neadekvatų ir žiaurų nusikaltėlio elgesį – atsakymas buvo rastas jo santykiuose su šeima.
„Šis šaltas, bejausmis žmogus amžinai liko skaistus. Psichologiniu lygmeniu S.Golovkinas pakartojo su merginomis tokius santykius, kurie anksčiau klostėsi su motina – be šilumos ir jausmo. Jis tarsi pamiršo moteris, visada jų vengė, o jei paaiškėdavo, kad gali tekti su jomis suartėti intymiai, jis visaip stengėsi to išvengti“, – sakė specialistas Jurijus Antonianas.
1959 metais gimęs S.Golovkinas jau vaikystėje pasižymėjo tam tikrais nukrypimais, kurie būdingi žmonėms, linkusiems daryti nusikaltimus: jį iki pat paauglystės kamavo šlapimo nelaikymo naktį problema, jis taip pat buvo linkęs kankinti gyvūnus. Visa tai, pasak psichologų, buvo įtemptų santykių su tėvais rezultatas.
Atviruose šaltiniuose paskelbta informacija, kad dar vaikystėje būsimą žudiką bandė seksualiai išnaudoti tėvas, kuris dažnai būdavo apsvaigęs nuo alkoholio.
Motina buvo absoliučiai abejinga tiek vyro girtavimui, tiek sūnaus kančioms. Vaikystėje patirta seksualinė trauma galėjo nulemti S.Golovkino homoseksualinius polinkius.
Mokykloje jis nebendravo su bendraamžiais, dėl ko šie laikė jį pamišusiu ir reguliariai mušdavo. Pasak paties kaltinamojo, jis nekentė savo skriaudėjų ir nuolat galvojo, kaip sudegins bendraklasius ant laužo. Jau būdamas 35 metų pats S.Golovkinas suprato savo baisių minčių ir užslėptų norų pavojingumą – paklaustas, kodėl nesukūrė šeimos, žudikas atsakė: „Bijojau, kad su savo sūnumi padarysiu tą patį, ką ir su tais berniukais“.
Iš rusų kalbos vertė Leonas Grybauskas
