1954 m. kovo 1-osios ankstyvą rytą dangų virš centrinio Ramiojo vandenyno nuspalvino raudonas blyksnis. Po kelių sekundžių virš Maršalo salų pakilo septynių kilometrų aukščio grybo formos debesis. Taip buvo išbandyta galingiausia amerikiečių termobranduolinė bomba „Castle Bravo“, tūkstantį kartų galingesnė už „Little Boy“, kuri sulygino su žeme Japonijos miestą Hirošimą.
Šį bandymą sunku pavadinti sėkmingu, nes JAV mokslininkai smarkiai apsiskaičiavo. Sprogimas buvo du su puse karto galingesnis, nei jie tikėjosi, o radioaktyvieji pelenai pasklido 18 tūkst. kvadratinių kilometrų plote ir pasiekė aplinkines gyvenamas salas.
„Per keletą valandų atolą padengė smulki balta medžiaga, panaši į miltelius, – vėliau sakė Maršalo salų sveikatos ministras. – Niekas nežinojo, kad tai radioaktyviosios dulkės. Vaikai žaidė su „sniegu“. Jie jį valgė.“
Nuo 1946 iki 1958 m. JAV atliko 67 branduolinius bandymus centrinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Tarptautinės bendruomenės spaudimas privertė juos nutraukti, bet didžiulė žala jau buvo padaryta, ir ji tebejaučiama iki šiol.
Tokia buvo žinia, kurią praėjusią savaitę paskelbė Jungtinių Tautų generalinis sekretorius António Guterresas, dalyvavęs klimato kaitos diskusijose Ramiojo vandenyno salose.
Praėjusį ketvirtadienį per susitikimą su studentais Fidžyje jis papasakojo apie prastos būklės branduolinį kapinyną Maršalo salose, kurį 1980 m. pastatė JAV kariškiai. Jame buvo palaidota 85 tūkst. kubinių metrų radioaktyviųjų pelenų, užterštos dirvos ir kitokių atliekų. Jos buvo suverstos į kraterį, susidariusį po vieno iš bandymų, ir užpiltos vos 45 centimetrų storio betono sluoksniu. Per keturis dešimtmečius šis betoninis kupolas smarkiai susidėvėjo, jame atsirado įtrūkių, kurie dėl tropinių audrų poveikio toliau didėja.
„Kalbėjau su Maršalo salų prezidente (Hilda Heine), ir ji yra labai susirūpinusi dėl to, kad radioaktyvios medžiagos gali patekti į aplinką“, – A.Guterresą citavo naujienų agentūra AFP.
Tarp medžiagų, supiltų į branduolinį sarkofagą, yra ir vienas labiausiai pavojingų izotopų – plutonis-239, kurio pusėjimo trukmė yra 24 100 metų.
Kai kurie ekspertai teigia, kad radioaktyviosios medžiagos jau pateko į vandenyną.
„Kupolo dugnas tėra tai, kas liko po branduolinio sprogimo, – JAV televizijai ABC aiškino Kolumbijos universiteto Žemės instituto vadovas Michaelas Gerrardas. – Tai laidi žemė. Niekas nepasistengė jos uždengti. Dėl to jūros vanduo jau yra kupolo viduje.“
