Hagoje įsikūrusio Teismo teisėjai „patariamosiose išvadose“ nurodė, kad Britanija neteisėtai atplėšė salas nuo Mauricijaus šiam 7-ajame dešimtmetyje siekiant nepriklausomybės. Po šių įvykių tūkstančiai Čagoso salų gyventojų buvo deportuoti.
Teismo nuomonė nėra įpareigojama, bet turi didelę simbolinę reikšmę, nes Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja buvo specialiai pavedusi Teismui pateikti savo poziciją dėl Britanijos ir Mauricijaus ginčo šių salų likimo klausimu.
Tai taip pat žymi pribloškiantį smūgį Londonui byloje, susijusioje su istorinių dekolonizacijos klausimų esme ir dabartiniais klausimais dėl Britanijos vietos pasaulyje, jai rengiantis išstoti iš Europos Sąjungos.
„Jungtinė Karalystė privalo kaip įmanoma greičiau užbaigti savo administravimą Čagoso salyne, tokiu būdu sudarydama sąlygas Mauricijui užbaigti savo teritorijos dekolonizaciją“, – sakė pirmininkaujantis teisėjas Abdulqawi Ahmedas Yusufas.
Teismui paskelbus savo nuomonę, Londonas pareiškė, kad JAV oro pajėgų bazė Čagoso salyne padeda „apsaugoti žmones Britanijoje ir visame pasaulyje“.
„Gynybos objektai Indijos Vandenyno Britų Srityje padeda apsaugoti žmones čia, Britanijoje, ir visame pasaulyje nuo teroristų grėsmių, organizuoto nusikalstamumo ir piratavimo“, – sakoma Užsienio reikalų ministerijos pareiškime.
Tuomet kolonijinė valdytoja Britanija salas nuo Mauricijaus, esančio už 2 tūkst. km, atplėšė treji metai prieš tai, kai Mauricijus 1968-aisiais pasiekė nepriklausomybę.
Londonas taip pat sumokėjo Port Luisui 3 mln. svarų.
Nuo 1968 iki 1973 metų maždaug 2 tūkst. Čagoso salų gyventojų buvo išvaryti į Britaniją, Mauricijų ar Seišelius, kad didžiausioje salyno Diego Garsijos saloje būtų galima įkurti didžiulę bazę.
Iškeldinimas viename tuometiniame britų diplomatiniame pranešime buvo pavadintas „kelių tarzanų ir penktadienių“ pašalinimu.
