Ištraukė jau mirusį
Ankstų šeštadienio rytą Pietų Ispanijoje gelbėtojai rado dvejų metų vaiką jau negyvą.
Stebint žurnalistams, šimtai žmonių netoli Malagos esančiame Totalano mieste darbavosi apskritą parą, mėgindami pasiekti Juleną Rosello, įkritusį į daugiau kaip 100 metrų gylio siaurą gręžinį.
„Deja, 1 val. 25 min. (vietos, 2 val. 25 min. Lietuvos) laiku gelbėtojų komanda pasiekė vietą, kur jie ieškojo Juleno, ir rado mažylio kūną be gyvybės ženklų“, – per „Twitter“ parašė centrinės vyriausybės atstovas pietvakariniame Andalūzijos regione Alfonso Rodriguezas Gomezas de Celisas.
„Užuojauta šeimai. Amžiną atilsį“, – pridūrė jis.
Po žinios, kad Juleno kūnas buvo rastas, į nelaimės vietą atvažiavo katafalkas.
Neteisėtai įrengtame 113 m gilio gręžinyje nebuvo pastebėta jokių gyvybės požymių, bet gelbėtojai sakė žinantys, kur tiksliai nukrito vaikas.
Vieninteliai berniuko buvimo įrodymai buvo kelios plaukų sruogos, kurių DNR atitiko dingusio mažylio, ir saldainių maišelis, kurį laikydamas jis įkrito į šulinį.
Operacijoje dalyvavo įvairūs specialistai, įskaitant sprogmenų ekspertus ir elitinius kalnakasius. Iki paskutinės akimirkos turėta vilčių, kad net ir po tokio ilgo laiko Julenas dar gali būti gyvas.
„Visa Ispanija jaučia begalinį liūdesį dėl Juleno šeimos. Atidžiai stebėjome kiekvieną žingsnį, mėginantį jį pasiekti“, – savo „Twitter“ žinutėje rašė premjeras Pedro Sanchezas.
„Visuomet vertinsime nenuilstamas pastangas tų, kas ieškojo jo visas šias dienas“, – pridūrė jis.
Įkrito vaikščiodamas su tėvu
Sausio 13 dieną Ispanijoje įvyko neįtikėtinas, pasak ekspertų, iki šiol pasaulyje neregėtas dalykas. Dvejų metų Julenas Rosello Malagos provincijoje pro 25 cm skersmens skylę nugarmėjo į 113 metrų gylio gręžinį.
Vaikas įkrito į šį šulinį tuomet, kai kartu su tėvu išėjo pasivaikščioti po kalnus.
Šeima ieškojo medžio šakų ugniai uždegti – mat tą sekmadienį su draugais ketino ruošti ispanišką ryžių patiekalą paeliją.
Tačiau visiškai netikėtas įvykis Juleno tėvų gyvenimą pavertė tikru pragaru. Beveik dvi savaites mažylio tėvai budėjo prie skylės, į kurią nugarmėjo sūnus, laukdami, kol profesionalai išgręš dar vieną vertikalų tunelį greta, o Astūrijos kalnakasių brigada nusileis į 73 metrų gylį ir rankomis iškas horizontalų tunelį iki gręžinio, į kurį įkrito Julenas.
Beje, iš pradžių tėvais netikėjo net pareigūnai – manė, kad istoriją apie į siaurą šulinį įkritusį vaiką jie išsigalvojo, tačiau abejones paneigė vietoje rasti vaikučio plaukai.
Mažojo Juleno gelbėti susirinko kareiviai, policija, gaisrininkai, kalnakasiai ir kiti įvairūs tarptautiniai gelbėjimo ekspertai. Padėti pasisiūlė geriausią gręžimo ir kasimo įrangą turinčios tarptautinės bendrovės.
Gelbėjimo darbai užtruko kur kas ilgiau, nei tikėtasi, nes net ir patys geriausi profesionalai susidūrė su didžiuliais sunkumais.
„Tai milžiniškas humanitarinės inžinerijos darbas“ – sakė Angelas Garcia Vidalis, vienos Malagos mokyklos direktorius.
Ši frazė pakrikštijo mažojo Juleno gelbėjimo darbus ir daug sykių nuskambėjo plačiai įvykį nušviečiančioje Ispanijos žiniasklaidoje.
Kalbėta tik apie vaiką
„Mums visiems labai svarbu, kad mažylį Juleną kuo greičiau ištrauktų. Tikimės stebuklo, kad jis dar bus gyvas. Malagos apskrities gyventojams būtina sulaukti šios istorijos atomazgos, kad ir kokia ji būtų, nes jau pusantros savaitės mes visi gyvename tokioje agonijoje, kokią sunku apsakyti“, – trečiadienį „Lietuvos rytui“ sakė 30 kilometrų nuo įvykio vietos gyvenanti 45 metų vertėja lietuvė Ramunė Blažonytė.
Pasak moters, aplinkinių miestelių gyventojai visą šį laiką kalbėjo tik apie šią istoriją.
„Kad ir kur būtum, visi šneka vien tiktai apie mažąjį Juleną. Ar prie kavos puodelio, ar per pietų pertrauką.
Tai tokia skaudi istorija, o čia dar toks mažas žmogutis. Iš karto pagalvoji apie savo vaikus. Atrodo, jeigu man taip atsitiktų, pulčiau pirštais rausti žemės“, – sakė Andalūzijoje gyvenanti lietuvė.
Deja, mažojo Juleno gelbėjimo darbai vyko daug lėčiau, nei norėjosi šią liūdną istoriją iš arti stebintiems apylinkių gyventojams.
„Brigados vadovai norėjo, kad viskas vyktų kuo profesionaliau. Bet jiems labai nesisekė – atrodo, tarytum gamtos sąlygos būtų susimokiusios prieš gręžimo ir kasimo darbus. Kasti vertikalų tunelį ėjosi labai sunkiai.
Tai labai uolėta ir geologiškai sudėtinga vieta. Nors iš to kalno jau nieko nebeliko, viskas rauste išrausta“, – sakė nuo ryto ligi vakaro Juleno gelbėjimo darbus per žiniasklaidą sekusi lietuvė.
Pirmas atvejis pasaulyje
Moteris teigia, kad Juleno kaimynams ir artimiesiems norėjosi, kad viskas vyktų sparčiau. Tačiau Ramunė sakė suprantanti, kad iš tikrųjų gelbėjimo darbai nestovėjo vietoje, brigada dirbo be atvangos net trimis pamainomis.
Pasak Ispanijos dienraščio „El Pais“, gelbėjimo darbų vadovai per šią savaitę iš viso miegojo vos keliolika valandų.
Nors specialistai stengėsi iš paskutiniųjų, gręžimas vyko tikrai labai sunkiomis sąlygomis. Ekspertai tvirtina, kad tiek, kiek buvo išrausta per pusantros savaitės, normaliomis sąlygomis būtų kasama daugiau nei pusę metų.
Pietų Ispanijos kasyklų inžinierių vadovas Juanas Lopezas Escobaras žiniasklaidai sakė, kad jie „niekuomet nėra susidūrę su tokia ekstremalia situacija. Tuo labiau turint omenyje, kad į skylę įkrito toks mažas vaikas“.
J.L.Escobaras tvirtino, kad jie niekaip negalėjo paspartinti gelbėjimo darbų, nes gręžinys, į kurį įkrito mažasis Julenas, yra labai kalnuotoje vietoje, tad privažiuoti yra itin sunku, o uoliena labai kieta. Be to, dėl didžiulės drėgmės kasant nuolat krito tunelio sienos.
Gelbėjimo darbams vadovavo Ispanijos civilinės gvardijos pareigūnai. Nelaimės dieną atvykę į įvykio vietą policininkai ir gaisrininkai apstulbo pamatę, kad vaikas įkrito į 25 cm skersmens skylę, į kurią netilptų niekas nors kiek už jį didesnis.
Pasak ekspertų, tai pirmas toks atvejis pasaulyje, kai pro tokią nedidelę skylę įkrinta žmogus.
Antra šeimos netektis
Kad ir kaip būtų, Juleno tėvams kiekviena valanda tęsėsi amžinybę. Kai sausio 13-ąją vaikas nugarmėjo į gręžinį, jo tėvas Jose Rosello kelis sykius kalbėjo Ispanijos žiniasklaidai.
„Mums kiekviena diena trunka mėnesį“, – sakė jėgų spaudai kalbėti prieš savaitę dar suradęs J.Rosello.
Mažylio tėvas sakė pats matęs, kaip žemė prarijo jo sūnų. Jis puolė jo traukti, tačiau rėkdamas mažylis nugarmėjo žemyn.
„Paskui viskas nutilo. Mano žmona yra sugniuždyta, mes – žuvę“, – sakė Juleno tėvas.
Tai jau antra šeimos netektis – vos daugiau nei prieš metus netikėtai nuo infarkto mirė šeimos pirmagimis Oliveris. Jį staigi mirtis ištiko tuomet, kai šeima leido laiką paplūdimyje.
„Aš žinau, kad Julenas turi savo angelą sargą, kuris jį saugos iš dangaus. Tai mūsų mažasis Oliveris“, – sakė Juleno tėvas.
Pasak R.Blažonytės, Ispanijos spauda neatsargiai elgiasi su šeima ir publikuoja reportažus su tokiomis antraštėmis kaip „Šeimos prakeiksmas tęsiasi“.
Dėl to tėvai netgi ketina kreiptis į teismą.
„Mano galva, tokiomis aplinkybėmis kiekvienas žodis tėvams sminga tiesiai iš širdį. Nesmagu, kai tokiais būdais bandoma pritraukti daugiau skaitytojų“, – sakė lietuvė.
Gelbėjimo darbams užsitęsus ilgiau, nei tikėtasi, pastaruoju metu gręžinyje prasmegusio vaiko tėvai nebesirodė viešumoje. Tik ketvirtadienį susirinko nelaimės vietoje su artimaisiais pasimelsti už vaikelį.
„Tėvus visą laiką lydi specialistas psichologas. Stebimas kiekvienas jų judesys, bijoma, kad nešautų į galvą ką nors sau pasidaryti“, – sakė lietuvė.
Tikėjosi įvykstant stebuklo
Nors nuo tada, kai Julenas įkrito į gręžinį, jau buvo praėjusi pusantros savaitės, kalbantis R.Blažonytė sakė, kad daugelis Malagos apskrities gyventojų vis dar tikisi stebuklo – kad Julenas iš gręžinio bus ištrauktas gyvas.
„Mes laikomės įsitvėrę pediatrų nuomonės, kad vaikas gali būti gyvas komos būsenos.
Pasak medikų, organizmas prisitaiko prie atšiaurių sąlygų ir sulėtina gyvybinius procesus. Svarbiausia, kad ten, kur jis tūno, būtų deguonies“, – sakė R.Blažonytė.
Ispanijos žiniasklaida kurstė viltį, rašė, kad Julenas gali tapti „pasaulyje ilgiausiai po žeme be maisto ištvėrusiu žmogumi stebuklu“. Viltis miršta paskutinė ir gelbėjimo brigada vakar dar tvirtino, kad ji vis dar tikisi ištraukti Juleną gyvą.
„Mums tikėjimas yra tiesiog gyvybiškai svarbus, kitaip negalėtume taip karštligiškai ir be paliovos dirbti“, – kalbėjo vienas gelbėjimo darbų vadovų, Malagos gaisrininkų vadas Francisco Delgado Bombilla.
Gaisrininkas teigė, kad jie privalo užtikrinti po žeme dirbančių kalnakasių saugumą: „Jei sunku kasti šią žemę prietaisais, įsivaizduokite, kaip sunku ją kasti rankomis. Mes negalime sau leisti dar vienos katastrofos.“
Savo ruožtu gelbėjimo darbus vykdę Astūrijos kalnakasiai teigia, kad jie yra pratę prie itin sunkių darbo sąlygų. Patyręs kalnakasys Jose Angelis Quirosas sako, kad jie visuomet dirba labai siaurose erdvėse, kur vos gali pajudėti.
„Kasykla yra kaip sausainis su šokolado gabaliukais, tik didesnė, – mes suvalgome šokolado gabaliukus, o sausainį paliekame“, – sakė J.A.Quirosas.
Gelbėjimo drama suvienijo žmones
Mažojo Juleno atvejis primena kitus pasaulį sukrėtusius nelaimingus atsitikimus. Tokius, kaip pernai liepą, kai 12 Tailando futbolo komandos berniukų ir jų treneris kelias savaites gyveno potvynio užlietame požeminiame urve.
Juleno gelbėjimo operacijoje dalyvauja ir tie specialistai, kurie 2010 metais išgelbėjo 33 užgriuvusius kalnakasius Čilėje. Tuomet visą pasaulį prikausčiusi drama truko net 69 dienas.
Kaip ir kitais atvejais, Totalano miestelio gyventojai susitelkė, kad galėtų palengvinti darbus. „Tikslas vienas – kad tiems, kurie bando išgelbėti mažąjį Juleną, nieko netrūktų“, – sakė viena Totalano gyventojų Yolanda Alcaide.
Jos namo pirmame aukšte buvo įrengtas gelbėjimo darbų koordinavimo centras. Čia ištisą dieną vyko susitikimai, per kuriuos buvo analizuojama ir planuojama gelbėjimo darbų eiga. Totalano miestelyje gyvena 700 gyventojų, jie mielai siūlė pastogę ir apgyvendino mažojo Juleno šeimą, kilusią iš toliau esančio Palo. Žmonių namuose buvo apgyvendinti ir visi gelbėjimo brigados nariai.
Totalano moterų asociacija milžiniškuose puoduose kasdien gamino valgį 300 gelbėjimo darbuose dalyvavusių žmonių. Pasak R.Blažonytės, apylinkėse gyvenantys žmonės į Totalaną privežė tiek maisto, kad būtų buvę galima išmaitinti visą armiją.
„Dabar jau prašoma, kad maisto daugiau nebevežtų niekas, nes yra jo perteklius. Gyventojai susivienijo, Julenui gelbėti atidavė visą širdį. Tai vienintelis būdas ištverti tokį didžiulį skausmą“, – dienraščiui sakė lietuvė.
