Tokių išgyvenimų poetui vargu ar kas nors pavydėtų.
1979 m. G.Almadhounas gimė palestiniečio tėvo ir sirės motinos šeimoje Damaske, bet šaliai skęstant chaose teko ieškoti naujų namų. Tad 2008 metais jis persikėlė gyventi į Stokholmą.
G.Almadhounas yra išleidęs keturis poezijos rinkinius. Vėliausią, pavadintą „Adrenalinas“, 2017 metais išleido Milane.
2014 metais eilėraščių rinkinį „Į Damaską“ jis išleido kartu su švedų poete Marie Silkeberg. Šis rinkinys buvo įtrauktas į Švedijos dienraščio „Dagens Nyheter“ literatūros kritikų sudarytą geriausių naujų knygų sąrašą.
Šio poezijos rinkinio pagrindu Švedijos nacionalinis radijas sukūrė radijo spektaklį. Poeto kūryba buvo išversta į 14 kalbų.
Pabėgėlis poetas tvirtina, kad Viduriniuose Rytuose kilusi krizė yra labai maža, palyginti su tuo, kas yra nutikę anksčiau istorijoje, tačiau ji reikšmingai formuoja poeto gyvenimą ir atsispindi kūryboje.
– Kodėl rašote? Ką savo kūriniais norite pasauliui pasakyti? – „Lietuvos rytas“ paklausė G.Almadhouno.
– Man patinka rašyti, rašau dėl džiaugsmo. Tai man leidžia pažinti save ir taip kalbėtis su kitais.
– Esate poetas iš Palestinos, kuris gimė Sirijoje, o dabar gyvenate Švedijoje.
Kokias pamokas savo skaitytojams gali duoti poeto prieglobsčio prašytojo gyvenimas?
– Šiuo metu pasaulyje kiekvienas greitai gali tapti prieglobsčio prašytoju. Niekas nežino, kas nutiks, – karas, klimato kaita, gamtinės nelaimės.
Žmonės Vakaruose turi trumpą atmintį. Jie pamiršo, kas jiems nutiko po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų. Milijonai jų tapo pabėgėliais.
Daugiau negu pusė viso pasaulio pabėgėlių, kurie gyvena JAV, Kanadoje, Lotynų Amerikoje ar Australijoje, yra buvę Vakarų Europos piliečiai.
– Kokią vietą jūsų kūryboje užima tėvynė? Kokią įtaką jūsų kūrybai turi pabėgėlių krizė?
– Damaskas, kur gimiau, yra mano atmintyje. Tai mano šalis. Tačiau aš esu palestinietis, tad ir Palestina yra mano šalis. Švedija, kur gyvenu, taip pat yra mano šalis. Poemoje „Juodas pienas“ yra vieta:
„Pareigūnas Imigracijos departamente klausia: Iš kur jūs? Atsakau: Nežinau, dar nesu susituokęs.“
Kalbant apie pabėgėlių krizę, pirmiausia tai nėra krizė. Ši problema labai maža, palyginti su tuo, kas yra nutikę istorijoje, bet Vakarų pasaulis labai rasistinis ir islamofobiškas, tad jis iš to padaro didelę problemą.
Iš tikrųjų Europoje vos vienas procentas gyventojų yra ne baltaodžiai imigrantai. Antra, tai, ką aš rašau, yra poezija, tad pabėgėlių krizė nepaveikia mano kūrybos, tai formuoja mano gyvenimą. O mano kūryba yra gyvenimo ir mano atsiminimų atspindys.
– Ar poezija turėtų būti rašoma apie politinius klausimus?
– Kai kuriems poetams ji yra susijusi su politiniais klausimais. Bet aš į dalykus žiūriu kitu kampu, tad, kaip ir sakiau, tai, ką rašau, nėra politika ir nėra politiška, tai mano gyvenimas.
– Ar yra būdas išspręsti konfliktus Viduriniuose Rytuose, kurie vyksta jūsų gimtinėse?
– Sirijoje vyksta ne konfliktas, o revoliucija. Basharas al-Assadas sunaikino visą šalį, todėl jo diktatūra turi būti sunaikinta.
Kalbant apie Palestinos ir Izraelio konfliktą, Europa turi ilgą antisemitizmo istoriją, kuri baigėsi po Antrojo pasaulinio karo.
Manau, kad europiečiai turi rasti šio klausimo sprendimą, kadangi mes, palestiniečiai, sumokėjome savo žeme už Europos rasistinę istoriją – holokaustą.
Vakarų pasaulis išsprendė savo problemas su nacistine istorija, bet palestiniečiai vis dar nuo to kenčia.
Mes buvome priversti savo žeme sumokėti už saugią vietą žydams po to, ką su jais padarė Adolfas Hitleris.
– Žmonės Lietuvoje ir Rytų Europoje nėra linkę į savo bendruomenę priimti musulmonų. Kokia būtų jūsų žinia šiems žmonėms? Kodėl jiems turi rūpėti problemos Viduriniuose Rytuose?
– Manau, kad Sovietų Sąjunga padarė didelę žalą Rytų Europos visuomenėms. Manau, žmonės turi daugiau žinoti apie sirus ir su jais bendrauti. Yra arabiškas posakis: „Žmogus yra priešas to, kurio nepažįsta.“
