Pirmadienį ji pareiškė pasitrauksianti iš vyriausybės vadovės posto, kai 2021 metais baigsis jos dabartinė kadencija.
A.Merkel kiek anksčiau informavo savo centro dešiniąją Krikščionių demokratų sąjungą (CDU), kad ji nesieks būti perrinkta partijos lydere per gruodį vyksiantį kongresą.
„Šiandien atėjo laikas pradėti naują skyrių“, – sakė ji žurnalistams CDU būstinėje.
Ji taip pat sakė, kad neketina išrinkti savo įpėdinio vadovauti partijai.
„Sutiksiu su bet kokiu demokratiniu sprendimu, kurį priims mano partija“, – teigė A.Merkel.
Nors daugelis pasaulio liberalų vertina protingą, pragmatišką ir šaltakraujišką A.Merkel kaip būtiną atsvarą didiesiems arogantiškiesiems vyrų atstovams pasaulio politikoje – nuo Donaldo Trumpo iki Vladimiro Putino, – tačiau namuose permainų nemėgstančiam vokiečių elektoratui po truputį atsibosta „Mutti“ (Mamyte) vadinama politikė ir atsargi, sutarimo siekiančios koalicinės vyriausybės politika, su kuria ji dabar asocijuojama.
64 metų A.Merkel, už Geležinės uždangos augusi lyderė, ilgai džiaugėsi Vokietijos rinkėjų parama, nes buvo laikoma šalies stabilumo ir klestėjimo garantu, ypač pasaulio finansų krizės ir neramumų euro zonoje laikais.
Jos svarbiausios politikos kurso permainos atspindėjo besikeičiančius visuomenės troškimus, įskaitant norą atsisakyti branduolinės energijos po 2011 metų katastrofos Fukušimos branduolinėje jėgainėje. Šios permainos pastūmėjo jos centro dešiniąją CDU partiją gerokai arčiau centro.
Tačiau veikiausiai didžiausią smūgį A.Merkel populiarumui sudavė jos sprendimas 2015 metais atidaryti Vokietijos sienas ir įsileisti daugybę pabėgėlių.
Daugiau nei milijonas į šalį atvykusių prieglobsčio prašytojų ne tik išryškino Vokietijos visuomenės nuomonės skirtumus, bet ir padidino ultradešiniųjų populistų populiarumą.
„Teisinga klaida“
„Merkel nusprendė nenaudoti spygliuotos vielos, lazdų, vandens patrankos, automatinių šautuvų ir tankų, kad išvaikytų tūkstančius nevilities ištiktų pabėgėlių prie Vokietijos sienų“, – parašė vienas kanclerės draugas dainų autorius ir atlikėjas Volfas Biermannas.
„Taip, tai buvo klaida. Bet tai buvo mažesnė, lengvesnė klaida. Tai buvo „teisinga“ klaida“, – rašė jis viename straipsnyje „The New York Times“ šiemet, pridurdamas, kad A. Merkel „parodė pasauliui draugišką žmogiško racionalumo veidą“.
Tačiau Vokietijoje daugelis mano kitaip. Ypač prieš imigraciją ir islamą pasisakanti kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), kurios vienas pikčiausių mitingų šūkių yra „Merkel privalo trauktis“.
Šiandien AfD yra atstovaujama nacionaliniame parlamente ir regioninėse asamblėjose. Jai pavyko atimti milijonus rinkėjų iš A.Merkel aljanso, kurio populiarumas labai sumažėjo ir kuris patyrė virtinę pralaimėjimų rinkimuose.
Tuo metu AfD iškilimas privertė A.Merkel ilgametę sąjungininkę Bavarijos žemėje Krikščionių socialinę sąjungą (CSU) griežtinti savo imigracijos politiką, todėl kai kurie nuosaikieji rinkėjai persimetė prie centro kairiųjų Žaliųjų partijos.
„Merkelveliškas“ žingsnis
A. Merkel, dabar vyriausia iš visų ES ir Didžiojo septyneto (G-7) lyderių, pirmąja moterimi, užėmusia Vokietijos kanclerio postą ir jauniausia šalies vyriausybės vadove tapo 2005 metais. Ji tuomet dirbo su George'u W.Bushu, Tony Blairu ir Jacquesu Chiracu.
Nors dalyvauti politikoje A.Merkel pradėjo eidama ketvirtą dešimtį, jai pavyko padaryti tokią karjerą, kad dažnai ji buvo vadinama įtakingiausia moterimi pasaulyje.
Angela Dorothea Kasner gimė 1954 metų liepos 17 dieną Hamburge, liuteronų pastoriaus ir mokytojos šeimoje. Po trijų mėnesių jos tėvai iš Hamburgo tuometinėje Vakarų Vokietijoje ją išsivežė į Rytų Vokietiją, nes tėvas nusprendė rūpintis tikinčiaisiais ten.
Ji buvo pažangi studentė ir gerai išmoko rusų kalbą, ir šias žinias panaudojo vesdama derybas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kuris buvo Sovietų Sąjungos KGB karininkas Rytų Vokietijoje, kai 1989 metais griuvo Berlyno siena.
Būtent šių įvykių įkvėpta kvantinės chemijos daktaro disertaciją apsigynusi A.Merkel, kuri tuomet dirbo vienoje mokslo laboratorijoje, įstojo į vieną prodemokratišką politinę grupę, kuri vėliau prisijungė prie kanclerio Helmuto Kohlio vadovaujamos Krikščionių demokratų sąjungos (CDU).
Netrukus kancleris H.Kohlis paskyrė ją moterų reikalų ministre, o vėliau – aplinkosaugos ministre, ir davė jai meilią, bet globėjišką pravardę „Maedchen“ („Mergaitė“).
Tačiau 1999 metais H. Kohliui įsipainiojus į kampanijos finansavimo skandalą, A.Merkel atvirai paragino savo partiją atsisakyti prityrusiu kariu save vadinusio lyderio.
A.Merkelt tuomet perėmė vadovavimą CDU partijai ir šis jos politinis manevras buvo pramintas „Merkelvelišku“.
Laisvojo pasaulio lyderė
Atrodo, kad A.Merkel su savo pragmatišku, nuosaikiu ir raminamai nuobodžiu stiliumi ištobulino išlikimo valdžioje meną – turtingoje, senstančioje šalyje, labiau linkusioje į tęstinumą, o ne į permainas.
A.Merkel, regis, nebūdinga tuštybė, ji atrodo esanti abejinga valdžios atributams. Kanclerė gyvena bute Berlyne su žiniasklaidos vengiančiu sutuoktiniu, mokslininku Joachimu Saueriu, apsiperka vietos prekybos centre, mėgsta žiūrėti futbolą, o per atostogas leidžiasi į žygius po Alpes.
A.Merkel nešioja savo pirmojo vyro, su kuriuo buvo susituokusi nuo 1977 iki 1982 metų, pavardę.
Dėl griežtos pozicijos skolų prislėgtų euro zonos ekonomikų atžvilgiu ji ilgą laiką buvo vadinama Europos „taupymo karaliene“, o demonstrantai tose šalyse ją apšaukdavo nace.
Neramiais JAV prezidento Donaldo Trumpo, „Brexit“ ir pasaulinių krizių laikais ji užsienyje buvo pradėta vadinti „laisvojo pasaulio lydere“, tačiau pati šią etiketę ji laikė „absurdiška“.
Tačiau nuo migrantų krizės prasidėjusiam problemų kamuoliui augant toliau, stebėtojai klausia, ar A.Merkel pati susipras, kada ateis laikas perduoti karūną.
Spalio mėnesį ji užsiminė apie savo ilgamečio vadovavimo vyriausybei pabaigą, tačiau pareiškė, kad bet kokios buvusių Vokietijos lyderių pastangos paskirti savo įpėdinį „visada visiškai žlugdavo, ir greičiausiai taip net geriau“.
