Stulbinamą naujieną pranešė dešimtys naujienų agentūrų, radijo stočių ir leidinių. Žinoma, išskyrus prokremliškus.
Bet dauguma žiniasklaidos priemonių 40-mečio emigranto į Vengriją dėl viso pikto nevadino SVR vadovo sūnumi – tik rusų valdininko bendrapavardžiu ar net žmogumi, panašiu į Sergejaus Naryškino sūnų, – tokia pačia pavarde, vardu ir tėvavardžiu, gimimo data ir išvaizda.
Žurnalistai pažymi, kad tai ne pirmas kartas, kai žymių Rusijos valdininkų ir buvusių čekistų vaikai išvažiuoja gyventi į užsienį.
Anglijoje ir Kipre gyvena buvusio Rusijos geležinkelių vadovo, KGB veterano Vladimiro Jakunino sūnūs, Jungtinėje Karalystėje – Valstybės Dūmos vicepirmininko Sergejaus Železniako dukterys, Belgijoje – Federacijos Tarybos narės Jelenos Muzulinos sūnus, Prancūzijoje – prezidento Vladimiro Putino atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo duktė.
Tačiau net ir tokioje kompanijoje pagrindinio šalies žvalgybininko sūnaus emigracija peržengia bet kokias ribas. Mat jo tėvas 64-erių S.Naryškinas jau ketveri metai JAV įtrauktas į asmenų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašą.
Tėvas – prezidento bičiulis
Vengrija yra NATO narė, tad A.Naryškino išvykimas į ją labiau primena slaptojo agento išsiuntimą vykdyti specialios užduoties. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tarp Rusijos prezidentui V.Putinui artimų asmenų S.Naryškinas užima ne šiaip svarbią, bet ypatingą – patikimo žmogaus – vietą.
Tiesa, jų keliai niekada nesusipynė tarnybos KGB laikais. 1975 m. V.Putinas baigė Leningrado universiteto Teisės fakultetą ir buvo nukreiptas į saugumo organus. S.Naryškinas mokėsi antrame Leningrado mechanikos instituto kurse, įgijo inžinieriaus radijo mechaniko specialybę.
Apgynęs diplominį darbą S.Naryškinas taip pat tapo čekistu.
Per ketverius metus išėjo specialų parengimą įvairiose KGB įstaigose, įskaitant ir 101-ąją mokyklą. Dabar tai – Išorės žvalgybos akademija.
Bet paskui tarnyba juos išskyrė: V.Putinas tarnavo VDR, o S.Naryškinas – Belgijoje. Jis buvo Sovietų Sąjungos ambasados ekonomikos patarėjų padalinio darbuotojas.
Užtat grįžę į tėvynę jie liko veikiančio KGB rezervo karininkais. Iš pradžių V.Putinas ir S.Naryškinas dirbo kartu – Sankt Peterburgo merijoje.
Paskui jų keliai išsiskyrė: V.Putinas vadovavo Sankt Peterburgo užsienio ryšių komitetui. S.Naryškinas tokias pat pareigas ėjo Leningrado srities vyriausybėje.
Bet vėliau, persikėlęs į Maskvą ir net tapęs Kremliaus šeimininku, V.Putinas ne iš karto priėmė S.Naryškiną į savo patikėtinių komandą.
Prižiūrėjo D.Medvedevą
Tik 2004-aisiais lyderis pakvietė kolegą žvalgą į sostinę ir pasiūlė jam pareigas prezidento administracijoje. Kiek vėliau paskyrė Rusijos vyriausybės aparato vadovu.
Kremliui artimuose sluoksniuose pasklido kalbų, esą S.Naryškinui postas patikėtas, kad jis prižiūrėtų Dmitrijų Medvedevą. Pastarąjį V.Putinas atkakliai stūmė į aukščiausius valdžios aukštus, dėl jo atkūręs vyriausybės pirmojo vicepremjero pareigas.
D.Medvedevo šešėlyje S.Naryškinas tūnojo aštuonerius metus. Kai D.Medvedevas tapo Rusijos prezidentu, S.Naryškinas persikėlė į Kremliaus administracijos vadovo kėdę visai D.Medvedevo kadencijai.
Kitos S.Naryškino pareigos buvo pirmininkavimas Rusijos Federacijos Valstybės Dūmai.
Po to pasklido gandas, kad V.Putinas jį ruošia kaip savo įpėdinį, jei paliktų Rusijos prezidento postą.
Šalis tada dar nesuprato arba netikėjo, kad V.Putinas įsikūrė Kremliuje ilgam.
Dabartines SVR vadovo pareigas S.Naryškinas iš V.Putino gavo 2016-ųjų rudenį.
Bet dabar jau kalbama, kad jas galėtų prarasti, jei dėl sūnaus šeimos emigracijos kiltų tarptautinis skandalas.
Pasas už investicijas
A.Naryškino išvykimo iš Rusijos priežastis nežinoma ir nesuprantama.
Kaip rašo laikraštis „Novaja gazeta“, siekdamas gauti nuolatinį leidimą gyventi Vengrijoje S.Naryškino sūnus daug kartų buvo išvykęs į užsienį su šeima.
Sprendžiant iš nuotraukų socialiniuose tinkluose, nuo 2016 metų A.Naryškinas su šeima lankėsi ne tik Vengrijoje, bet ir Austrijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Lenkijoje ir Turkijoje.
Regis, rinkosi, kur persikelti gyventi.
S.Naryškiną galėjo sudominti vadinamoji auksinė viza, pagal kurią Vengrija 2013–2017 metais mainais į investicijas suteikdavo užsieniečiams nuolatinį leidimą gyventi arba pilietybę.
Nors tokia sistema galioja nemažai šalių, vengriškos taisyklės buvo dar patogesnės, nes garantavo įnašų grąžinimą, negana to, be leidimo gyventi, suteikdavo ir pilietybę.
Tarp kitų privalumų – laisvas judėjimas per Šengeno erdvės valstybių sienas, sąskaitų atidarymas Europos bankuose ir teisėtas kapitalo saugojimas.
Programa palyginti nebrangi – Vengrijos „auksinę vizą“ buvo galima nusipirkti investavus 300 tūkst. eurų į vyriausybės obligacijas per valdžios įgaliotą bendrovę.
Dar 60 tūkst. eurų sudarė administracinė rinkliava.
Tai užtikrindavo leidimą nuolat gyventi šalyje investuotojui ir jo šeimos nariams – sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams.
Paskutinis jos dalyvis?
Bet iš kur A.Naryškinas traukė tokias sumas – taip pat nežinia. Jis nebuvo sėkmės lydimas verslininkas ar daug uždirbantis valdininkas.
Žiniasklaidos duomenimis, jam priklausė pusė dviejų Sankt Peterburgo prekybos kompanijų „Faktor“ ir „Lenpromtorg“, įkurtų dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, akcijų.
Beje, antrosios pusės akcijų savininkas Jevgenijus Gilanis gegužę gavo 20 metų kalėjimo už prekybą narkotikais. A.Naryškinas, pagal tyrimo versiją, neturėjo su tuo nieko bendra.
Dar įdomesnis kitas faktas. Kai laikraštis „Novaja gazeta“ pamėgino atlikti žurnalistinį tyrimą dėl A.Naryškino emigracijos, buvo pranešta, kad „auksinių vizų“ programa buvo nutraukta 2017-aisiais.
Gali būti, kad A.Naryškino šeima buvo viena paskutinių jos dalyvių. Ar jam tiesiog pasisekė?
