„Išgyvename krizę“, – žurnalistams Ženevoje sakė Martha Rojas Urrego, Ramsaro šlapžemių konvencijos vadovė. Ji perspėjo dėl šlapynių praradimo potencialiai niokojamo poveikio, taip pat ir klimato kaitai.
Konvencija, kuri Irano Ramsaro mieste buvo priimta prieš beveik pusę amžiaus, ketvirtadienį paskelbė savo pirmąją pasaulinę ataskaitą dėl šlapynių padėties.
88 puslapių ataskaitoje nurodoma, kad nuo 1970 iki 2015 metų buvo prarasta maždaug 35 proc. šlapynių – ežerų ir upių pakrančių, pelkių, durpynų, taip pat tokių pakrančių ir jūrų sričių kaip lagūnos, mangrovės ir koraliniai rifai.
Mūsų dienomis šlapynės užima daugiau kaip 12 mln. kv. km, sakoma ataskaitoje ir perspėjama, kad metinis šių buveinių nykimo tempas nuo 2000-ųjų padidėjo.
„Šlapynės nyksta tris kartus sparčiau nei miškai“, – sakė M. Rojas Urrego. Ataskaitą „Pasaulio šlapžemių apžvalga“ ji pavadino „pavojaus signalu“.
Nors pasaulis vis daugiau dėmesio skiria klimato šiltėjimui ir jo poveikiui vandenynams bei miškams, šlapynės vis dar yra „pavojingai nepakankamai vertinamos“.
Ketvirtadienio ataskaitoje, paskelbtoje prieš konvencijos šalių kito mėnesio susitikimą Dubajuje, akcentuojama šlapžemių svarba visai gyvybei Žemėje.
Nesausinkit pelkių
Tiesiogiai ar netiesiogiai jos užtikrina beveik visą pasaulio gėlo vandens suvartojimą; šlapynėse gyvena ir veisiasi daugiau kaip 40 proc. visų rūšių.
Šlapynėse gyvenantys gyvūnai ir augalai yra ypač pažeidžiami, ketvirtadaliui jų gresia išnykimas, sakoma ataskaitoje.
Šlapynės taip pat užtikrina daugiau kaip milijardo žmonių pragyvenimą, švelnina potvynius ir saugo pakrantes. Jos taip pat yra labai svarbus maisto, žaliavų ir genetinių išteklių vaistams šaltinis.
Ramsaro konvencija pabrėžia, kad šlapžemės yra itin svarbios siekiant sustabdyti klimato kaitą ir kad durpynuose yra dvigubai daugiau anglies nei pasaulio miškuose, nors jie užima tik 3 proc. sausumos paviršiaus.
Druskingose pelkėse, povandeninėse pievose ir mangrovėse taip pat sukaupta daug anglies.
Taigi, kai šlapynės išnyksta, anglis, kuri ten buvo saugiai „užrakinta“, patenka į atmosferą.
Klimatologai seniai perspėja dėl vadinamojo teigiamo grįžtamojo ryšio – uždaro pasaulinio šiltėjimo rato – grėsmės, bet jų nuogąstavimai daugiausia buvo susiję su metano dujų patekimu į atmosferą tirpstant Arkties amžinajam įšalui.
Didelį susirūpinimą kelia ir atogrąžų durpynai, sakoma ketvirtadienio ataskaitoje. Joje perspėjama, kad sausinimas žemės ūkiui ir plėtrai kelia pavojų klimatui.
Todėl šlapynių laikymas nenaudingais plotais yra spręstinas dalykas, sakė M. Rojas Urrego. Ji apgailestavo dėl „suvokimo, kad pelkės yra kažkas, ką reikia nusausinti“.
Ramsaro konvenciją ratifikavo dauguma pasaulio valstybių, įskaitant dideles teršėjas JAV, Kiniją ir Indiją. Nuo 1975 metų, kai konvencija įsigaliojo, buvo nustatyta daugiau kaip 2,3 tūkst. tarptautinės svarbos vietų.
Tačiau ataskaitoje akcentuojama būtinybė labiau plėtoti veiksmingą šlapynių tvarkymą, taip pat ir pagal bendrus šalių tvarios plėtros planus.
Pavyzdžiui, M. Rojas Urrego sakė, kad durpynų atkūrimas turėtų būti laikomas veiksminga priemone, mažinančia atmosferos taršą šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis ir padedančia įvykdyti įsipareigojimus pagal Paryžiaus klimato susitarimą.
