Liublino teisme 69 metų partizanų duktė Magdalena Zarzycka-Redwan iš valstybės siekia prisiteisti 15 milijonų zlotų (3,5 mln. eurų).
Moteris gimė saugumo kalėjime ir po tėvų mirties penkiolika metų praleido už grotų ir vaikų namuose, kur buvo niekinama ir mušama už tai, kad buvo partizanų duktė.
M.Zarzyckai-Redwan pavyko istoriniuose archyvuose rasti tėvų ir savo bylas ir jomis pasiremdama ji nusprendė pareikalauti po milijoną zlotų už 15 metų kančių kalėjime ir vaikų namuose.
Apžvalgininkai spėja, kad jeigu moteriai pavyks prisiteisti pinigų, netrukus su tokiais ieškiniais gali kreiptis šimtai partizanų palikuonių.
M.Zarzyckos-Radwan advokatė Anna Bufnal įsitikinusi, jog laimėti padės tai, kad M.Zarzyckos-Radwan tėvai buvo ne šiaip sau partizanai, bet vadinamieji prakeiktieji kariai. Mat jų atminimą dabar ėmė garbinti šalį valdanti Teisės ir teisingumo partija (TTP).
M.Zarzyckos-Radwan istorija yra išskirtinė.
Moters motina Stefania Zarzycka dėl didelių kankinimų mirė saugumo kalėjime netrukus po dukrelės gimimo ir mergaitę dvejus metus augino pakaitomis kitos kalinės.
Vėliau kelerius metus mergaitę prižiūrėjo iš kalėjimo sugrįžęs tėvas, bet net trylika metų ji buvo priversta išbūti vaikų namuose, kur patyrė didžiulę bendraamžių bei pedagogų skriaudą dėl tariamo tėvų banditizmo.
Vėliau dėl šios priežasties ji buvo vis atleidžiama iš darbo, o visuomenės pasmerkimas bei patirtos traumos sukėlė ilgalaikę depresiją, psichikos negalavimus.
Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijos miškuose veikė įvairių politinių pažiūrų partizanų būriai. Dauguma jų netrukus po karo liovėsi kovoti ir grįžo į civilinį gyvenimą.
Sovietų valdžia partizanams pritaikė amnestiją, o kovą baigti nurodė ir išeivijos vadovybė Londone.
Šiam nurodymui nepakluso keli tūkstančiai partizanų, jie ėmė kovoti su sovietų valdžia. Pastaroji su miške likusiais negailestingai susidorojo arba pagautus nuteisė ilgiems metams kalėti.
Juos tuometė valdžia pavadino banditais ir visokeriopai keikė, šmeižė.
Istorikai neslepia, jog jausdami artėjančią veiklos pabaigą dalis „prakeiktųjų karių“ elgėsi nederamai, žudė civilius žmones, net moteris ir vaikus.
Nuoskaudų dėl šių partizanų veiklos turi tautinės mažumos, mat jie žudė ne tiktai sovietmečio aktyvistus, bet ir kitų tautų ir religijų atstovus – baltarusius, ukrainiečius, lietuvius, slovakus, vokiečius, žydus.
Prieš trisdešimt metų Lenkijai pasukus Vakarų demokratijos keliu, naujosios vyriausybės „prakeiktųjų karių“ negarbino būtent dėl šių jų padarytų nusikaltimų.
Tačiau prieš trejus metus valdžią iškovojusi TTP ėmė vykdyti kitokią politiką ir „prakeiktuosius karius“ aukština kaip labiausiai pagarbos vertus kovotojus.
