„Reichsbürger“ – imperijos piliečiai – ilgai buvo ignoruojami, pajuokiami ir stebimi pro pirštus. Bet kai pernai nuo jų kulkų nukentėjo policijos pareigūnai, o vienas jų buvo mirtinai sužalotas, šalies teisėsauga sunerimo.
Nemoka jokių mokesčių
Wolfgango P. namas stovi Bavarijos žemėje, beveik 7 tūkst. gyventojų turinčiame Georgensmiundo mieste.
Savo teritoriją 50-metis pažymėjęs geltona linija, kieme plevėsuoja vėliava su herbu. Tai bavaro įkurtos P valstybės žemė.
Vokietijos valstybės jis nepripažįsta ir vengia mokėti mokesčius. Kai pernai spalį specialiųjų operacijų pareigūnai įsiveržė į jo teritoriją dėl ginklų patikros, Wolfgangas P. ėmė šaudyti.
Du policininkai buvo sunkiai sužeisti, vienas iš jų mirė.
Po metų teisme jis pareigūnų veiksmus pavadino valstybės užpuolimu. Dabar vokietis iki gyvos galvos savo dienas leis už grotų.
Prieš įtikėdamas vis dar egzistuojančios Vokietijos imperijos teorija Wolfgangas P. dirbo kovinių sporto šakų treneriu, buvo Šaulių sąjungos narys, įgijo medžiotojo pažymėjimą.
Savo namuose jis jautėsi saugus – turėjo beveik 30 skirtingų ginklų. Teismo psichiatrui prisipažino, kad jis labai bijąs vagių ir nusikaltėlių.
Wolfgangas P. yra vienas iš 15 tūkst. vadinamųjų imperijos piliečių. Šis skaičius nėra tikslus. Spėjama, kad tikinčiųjų šia sąmokslo teorija kur kas daugiau.
Vieningu judėjimu tai taip pat negalima vadinti, nes nėra vieno lyderio. Kai kurios grupės tarpusavyje ir pykstasi, tačiau visas jas vienija viena ideologija: jos įsitikinusios, kad Vokietija yra užkariauta šalis, ir jos, kaip suverenios valstybės, nepripažįsta.
Jų tvirtu įsitikinimu, jie vis dar gyvena Vokietijos imperijoje, kuri egzistavo nuo 1871 iki 1918 metų.
Jie mano, kad šalis yra nupirkta, todėl ją vadina UAB Vokietijos Federaline Respublika. Jie nemoka jokių mokesčių, nepripažįsta baudų, atsisako pasų ir vairuotojo pažymėjimų ir susikuria savo dokumentus.
Nors ir teigia esantys taikūs, dauguma jų – ginkluoti.
Kuria savo institucijas
Paprastiems šalies piliečiams šie žmonės nepavojingi, bet jie – didžiausias skausmas valstybės institucijoms. Jas jie užverčia laiškais, grasina darbuotojams, cituoja išgalvotus įstatymus.
Išleistoje brošiūroje, nurodančioje, kaip elgtis valstybės tarnautojams susidūrus su tokiais piliečiais, jie apibūdinami kaip tie, kuriems trūksta dėmesio, kaip aferistai, bet taip pat ir kaip psichikos ligoniai, nusivylusieji gyvenimu ar svajotojai.
Jų veiksmai paremti dešiniųjų radikalų, rasistine ir antisemitine ideologija ar ezoteriniais įsitikinimais. Atpažinti juos dažnai sunku.
Tačiau valstybinių įstaigų darbuotojams jie išsiduoda užpildę dokumentus. Kartais vieni kaip gimimo vietą nurodo Prūsijos ar Viurtembergo karalystę. Kai kurie pildo prašymą vienos ar kitos Didžiosios Karalystės pilietybei gauti.
Treti tiesiog atsisako bet kokio šalyje pagaminto dokumento. Dar prieš keletą metų į tokius asmenis buvo nekreipiama dėmesio.
Dabar tokiais atvejais institucijų darbuotojų akys iš karto nukrypsta į juos. Pirmiausia svarbu išsiaiškinti, ar toks asmuo namie laiko ginklų.
Keli pagrindiniai bruožai
Imperijos piliečiai atitinka kelis pagrindinius kriterijus. Dažniausiai tai – penktąjį dešimtmetį pasiekęs vyras, siekiantis apsaugoti savo kraštą nuo svetimšalių, ignoruojantis pokyčius ir naujoves.
Jis greičiausiai turėjęs savo gyvenime vieną ar kelias sunkias krizes, gerai besijaučiantis aukos vaidmenyje ir visada kaltinantis kitus.
Šis asmuo beveik neturi draugų ir pažįstamų, laiką leidžia socialinėse dešiniųjų radikalų erdvėse.
Tokie gali būti ir kaimynai, giminaičiai ar pareigūnai, kuriais norisi pasitikėti. Vienas tokių – Volkeris Schöne, sukiojęsis policininkų gretose. Pareigūno uniformos nešioti jam neteko, mat buvo policijos profsąjungos rėmėjas. Tačiau jam užteko laiko perprasti vidinę struktūrą, kad su kitais bendraminčiais įkurtų atskirą policijos instituciją.
Veikė jie vienus metus. Turėjo dvylika narių ir savo sukurtą uniformą. Galbūt būtų veikę ir ilgiau, tačiau į save atkreipė dėmesį, kai į jų spąstus pakliuvo antstolis, apsilankęs vieno imperijos piliečio namuose.
Į „karalystę“ – su viza
Imperijos piliečiai yra pasirūpinę ne tik policijos institucijos įkūrimu. Kai kurie turi savo ligonių kasą, savo banką ir net savo valiutą, kuri vadinama „angelo pinigais“. O atsiskaityti jais galima „Vokietijos karalystėje“.
Pastaroji atrodo solidžiausiai. Sunku taip vadinti sektą primenančią struktūrą, bet patekus į jų internetinę svetainę čia pateikta informacija atrodo įtikinamai.
Tik sveiko proto žmogus, klaidžiodamas po puslapį, laiku suvoks patekęs į išgalvotą pasaulį.
Šios „karalystės“ nariai turi savo akademiją, televiziją, kviečia atidaryti jų banke sąskaitą, mainyti eurus į „angelų pinigus“ – tiesa, atvirkštinis valiutos keitimo variantas neįmanomas – ar nupirkti reikalingų daiktų ir reikmenų iš pateikto sąrašo.
Jų teritorija – buvusi ligoninė Rytų Vokietijos mieste Vitenberge. Patekti į ją galima tik sumokėjus 7 eurų mokestį ir pase turint „karalystės“ antspaudą.
Karti tiesa, kad tai tas pats miestas, kuris šiais metais visiems ypač įdomus. Prieš 500 metų Martinas Lutheris čia parašė garsiąsias 95 tezes, nuo kurių prasidėjo reformacija.
„Vokietijos Karalystei – penkeri“ – šviečia užrašas iš nuotraukos, kuriame matyti įvairaus amžiaus žmonių būrys.
Tiesa, tik jų karaliaus nuotraukoje nėra. Mat jis šiuo metu karaliauja už grotų.
Peteris Fritzekas nubaustas trejų metų laisvės atėmimu už nelegalią ir neleistiną bankinę veiklą, kuri jo sąskaitą papildė daugiau nei 1 milijonu eurų.
Kada pradėjo sklisti vis dar egzistuojančios „Vokietijos imperijos“ idėja, sunku pasakyti, tačiau pirmuoju imperijos piliečiu aštuntajame dešimtmetyje buvo pavadintas Wolfgangas Ebelis, pasiskelbęs imperijos kancleriu.
