Tiesa, vyras pripažįsta, kad dalis Ukrainos gyventojų ir dabar nesuvokia, kas vyksta Rytuose. Vis dėlto, penktus metus vykstantis karas privertė ne vieną suklusti.
Kirilas sako, kad Ukraina turi dar nemažai problemų, tačiau pokyčiai į gerą vyksta. Pirmiausia dėl to, kad visuomenė tapo aktyvesnė. Tuo metu valdžia suvokia, kad visuomenės reikia klausyti, o kartais net ir prisibijoti. Juk būtent dėl to ir įvyko Maidanas.
„Negaliu pasakyti, kad visi ukrainiečiai tapo patriotais, tačiau mylinčių savo šalį tikrai padaugėjo. Karas vyksta jau penkerius metus ir vaikai auga matydami, kad už savo šalį reikia kovoti, kad ji gyvuotų ir klestėtų, kad galėtum laisvai reikštis.
Anksčiau švęsdami Nepriklausomybės dieną žmonės tiesiog turėdavo laisvadienį susitikti su draugais. Tačiau dabar tai keičiasi. Matome, kad tarp žuvusiųjų yra vos 18 m. ar 19 m. žmonės. Tai reiškia, kad karo pradžioje jiems tebuvo 14 m. 15 m., tačiau jie suvokė, kad šalį reikia ginti. Akivaizdu, kad juos taip išauklėjo šeimos.
Dabar svarbiausia, kad neprarastume šios kartos. Kai šis jaunimas grįš iš karo, reikia pasistengti jiems padėti sėkmingai įsilieti į visuomenę“, – teigė K.Nedria.
Jis įsitikinęs, nors karo siaubą suvoks tik tie, kas ją išgyveno, kitos šalys išmoko nemažai pamokų stebėdami įvykius Ukrainoje.
„Mūsų šalis sulaukia daug tarptautinio palaikymo. Dabar turime šalis, kurias galima vadinti net ne partneriais, o draugais. Manau, tos šalys, kurios yra netoli mūsų, suvokė, kad po Ukrainos gali sekti ir jų eilė..“, – tikino K.Nedria.
Todėl, pasak vyro, meilę savo šaliai reikia įrodyti kasdien savo veiksmais – tiek saugant jos gamtą, tiek padedant kitiems gyventojams, tiek puoselėjant kalbą.
„Juk nenorite, kad kažkas ateitų pas jus namo ir pasakytų susikrauti daiktus ir eiti lauk. Taip pat yra ir su šalimi. Mes kariaujame už tai, kad žmonės galėtų ramiai gyventi, vaikai eitų į darželius, jaunimas į diskotekas. Taip ir dariau – kovojau už tai, kad čia žmonės nejaustų baimės“, – pasakojo K.Nedria.
Deja, kaip pats pripažįsta, ne visi taikūs gyventojai iki šiol tai suvokia.
„Manau, tai ir valdžios problema – nesugebama paaiškinti žmonėms, nebuvusiems kare, kas iš tiesų vyksta. Įsivaizduok, kad iki šiol man tenka sulaukti klausimo, ar Donbase tikrai su rusais kariaujame“, – nusivylimo neslėpė Kirilas.
Lengvo pasivaikščiojimo nesitikėjo
Prasidėjus neramumas Kryme, tuomet rezervo kariu buvęs Dnipro vidaus reikalų universiteto docentas K.Nedria, gavo skambutį iš karinio komisariato, o 2014 m. balandžio pirmąją jam buvo įteiktas šaukimas. Jau kitą dieną jis išvyko į 93-ąją mechanizuotąją brigadą.
„Vis dėlto žinojau, kad trumpoms operacijoms nevykdoma tokio masto mobilizacija. Tačiau vaikinai, kurie atvyko su manimi, šaukimus turėjo savaitei, 10 dienų. Tuose pačiuose kariniuose komisariatuose anuomet žmonės nežinojo, ką tiksliai įrašyti į šaukimus“, – prisiminė Kirilas.
Jo karas prasidėjo nuo blokpostų, kur tikrindavo pravažiuojančius automobilius. 2014 m. gegužės pabaigoje blokpostas buvo apšaudytas ir Kirilui teko pamatyti pirmuosius žuvusius.
„Tai buvo momentas, kai kai kurie vaikinai pagaliau suvokė – čia vyksta karas, toliau bus tik blogiau. Tiesa, iš pradžių dar nesuvokėme, kad Rusija pradės „žaisti“ atvirą žaidimą, – pasakojo vyras.
Nors kartu su Kirilu į karą atvyko vaikinai, kurių didžioji dalis anksčiau praėjo karinę tarnybą, kaip jis tvirtino, niekas anksčiau nebuvo patekęs į situaciją, kai į tave šaudo norėdami nužudyti.
O vėliau sekė pirmieji apšaudymai iš minosvaidžių, „gradų“, Karlivkos, Avdijivkos išlaisvinimas, galiausiai – Donecko oro uostas.
- Ką pamatei atvykęs į oro uostą?
– Iš pradžių tai buvo „švelni“ karo versija. Taip, vyko apšaudymai iš minosvaidžių, bet iš esmės buvo ramu. Tikrai ne taip, kaip viskas pasisuko vėliau. „Įdomybės“ prasidėjo rugpjūčio 24 dieną.
Tuo metu vyko Ilovaisko tragedija, Donecke surengtas belaisvių „paradas“. Separatistai iki tol stengėsi išsaugoti Donecko oro uostą ir tiesiai į jį šaudyti vengė. O 24-ąją pradėjo aktyviai veikti artilerija, vyko tankai, šarvuotoji technika. Donecko oro uostas tapo tokiu, apie kokį vėliau visi kalbėjo.
- Prasidėjo nenutrūkstantys apšaudymai, dienos ir naktys be poilsio bei nuolatinė baimė dėl savo gyvybės?
- Kiekvienas turėjome suvokti, ką darome, kodėl esame čia. Tarp mūsų nebuvo tokių, kurie būtų pasakę, jog negali ten būti ir nori kuo greičiau išvykti. Be abejo, pasitaikė „lūžių“, bet su jais susitvarkydavome.
Žinau, ką reiškia prarasti draugą. Iš pradžių neigi, kad tai įvyko. Kartoji sau, kad privalai juos sugrąžinti, pyksti ant savęs. Galiausiai pyktis viską išdegina viduje ir lieka tuštuma. Dar apima baimė, ne suvoki, jog visi mes esame mirtingi.
O kaip visa tai atrodė? Sudėtingai. Tiek fiziškai, tiek morališkai. Kartais mūšis tęsdavosi parą ar net ilgiau. Vyko apšaudymai iš artilerijos, juos keisdavo šarvuotoji technika, tankai. Oro uostas buvo prašaunamas kiaurai.
Psichologiškai sudėtinga buvo ir dėl to, kad 24 valandas per parą turėjai sėdėti pastate ir jį saugoti. Pastatas betoninis, atrodytų turėtų būti saugiau, tačiau tai tas pats it ant galvos plieninį puodą, bet per jį nuolat daužytų kūju.
Apie miegą galėdavome tik pasvajoti, nusnūsti pavykdavo nebent porai valandų per parą. Turėjome spręsti ir buitines problemas. Mums atvykus maždaug po savaitės buvo atjungtas vandens tiekimas į oro uostą, elektros nebuvo. Tiesėme kabelius nuo generatorių, tačiau tuos periodiškai sušaudydavo ir vėl likdavome be elektros.
Kadangi oro uosto stogas jau buvo kiauras, rinkome lietaus vandenį. Juo nusiprausdavome, jame plaudavome rūbus ir, nemeluosiu, kartais jį tekdavo ir gerti.
Turėjome įrengti ir tualetą taip, kad po kurio laiko visi ten nemirtume nuo infekcijų ir ligų.
- Kaip pats reaguoji į tai, kad tave vadina vienu iš kiborgų?
Turėjome karinę užduotį, kurią reikėjo atlikti. Todėl pirmiausia save vadiname kariais. Galbūt iš vienos pusės toks epitetas glosto savimeilę, nes priešas tave įvertina. Juk tai jie sugalvojo šį epitetą. Jei jau jie taip mus vadino, reiškia, kažką darėme tikrai gerai. Tačiau pats šį žodį panaudodavau nebent juokais.
- Neretai kariai, tiek esantys fronte, tiek jau grįžę iš jo, vengia pasakoti savo artimiesiems, kas ten vyko. Bandei slėpti nuo savo šeimos karo baisybes?
- Ne, aš neslėpdavau. Sakydavau, kur esu, ką veikiu. Mano artimieji viską gerai suvokė. Tačiau net ir tarp tų, kurie kariavo su manimi, buvo sakančiųjų savo artimiesiems, kad yra poligone, ne fronte. Jie norėjo apsaugoti savo šeimą nuo papildomo nerimo.
Be to, o ką turėtume sakyti? Kad į mus šaudo, mus žudo, mums blogai, mes nieko nevalgę? Ne, sakydavome įprastai, kad viskas yra gerai.
Kodėl nepasakojame sugrįžę.. Čia jau visai kitas reikalas. Karas pakeičia žmones. Kalbame ir apie potrauminį streso sindromą – kariai užsiskleidžia savyje. Imama galvoti, kad niekam tavo bėdos neįdomios, nes jos yra tik tavo. Rezultatas išeina apverktinas, maždaug 60 proc. šeimų, kuriose vienas žmogus dalyvavo kare, žlunga.
- Kaip manai, kaip toliau klostysis įvykiai Donbase?
- Tai priklauso nuo daugelio dalykų. Visų pirma, yra antra šio konflikto pusė. Iš esmės, kol ji nepakeis savo politikos, tai gali tęstis gana ilgai.
Tikiuosi, kad konflikto baigtis bus palanki mums. Nekalbu apie 100 proc. laimėjimą. Karas yra bet kokiu atveju jau pralaimėjimas abiem jos pusėms, nes tai yra tragedija. Mes kalbame apie didelį skaičių žmonių, kurie neteko namų. Taip pat apie apie didelę teritoriją, kuri „prifarširuota“ minų ir kurioje jokia veikla dar ilgai nebus įmanoma.
Ką jau kalbėti apie tūkstančius žmonių, kuriuos šis karas paveikė psichologiškai. Žuvo daug žmonių, visi jie turėjo artimuosius, kurie to niekada nepamirš.
Todėl apie laimėtojus čia kalbėti neverta. Tiesiog, tikiuosi, kad Krymas ir Donbasas bus sugrąžintas, nes mes juk nenorime nieko svetimo, tik atgauti savo.
